Ne uždrausti smalsumą, o išmokti vertinti pažinimą

Sandros Bernotaitės „Apie nesveiką smalsumą“ posthierarchinė analizė

Analizuojamas šaltinis: Sandra Bernotaitė, „Apie nesveiką smalsumą“, Literatūra ir menas, 2026 m. birželio 19 d. Skaityti originalų straipsnį.

Sandros Bernotaitės straipsnis prasideda nuo, regis, nedidelio bibliotekinio nesusipratimo: filosofijos lentynoje greta filosofijos ir teologijos atsiduria okultizmo, astrologijos bei ezoterikos knygos. Tačiau autorei ši kaimynystė tampa platesnės kultūrinės diagnozės ženklu. Ar mūsų kultūra dar geba atskirti pažinimą, vedantį tiesos ir išminties link, nuo smalsumo, kuris tik maitina potraukį paslapčiai, keistenybei ir draudžiamam žinojimui?

Pasitelkdama šv. Augustino sąvoką curiositas, Bernotaitė primena, kad noras pamatyti ir sužinoti savaime dar nėra dorybė. Žmogų domina ne tik tai, kas gražu, teisinga ar prasminga. Jį traukia ir šiurpulys, paslaptis, sensacija, svetima nelaimė bei tai, kas žadina nerimą, bet nieko nepaaiškina. Todėl esminis autorės klausimas yra ne apie konkrečią bibliotekos lentyną. Ji klausia, ar šiuolaikinė kultūra, išplėtusi pažinimo laisvę, neprarado gebėjimo vertinti pačių pažinimo krypčių.

Tai svarbus klausimas. Tačiau atsakant į jį nepakanka sugrąžinti senąją vertybių hierarchiją arba pavesti autoritetui nuspręsti, kokios žinios žmogų ugdo. Posthierarchiniu požiūriu reikia išsaugoti Bernotaitės reikalavimą skirti, tačiau pakeisti patį skyrimo mechanizmą: ne viena institucija ar privilegijuota kultūrinė grupė turi galutinai nustatyti pažinimo vertę. Ją turi padėti atskleisti argumentuota, skaidri ir kompetencijai jautri kolektyvinė sąveika.

Straipsnio kontekstas: nuo informacijos stokos prie dėmesio pertekliaus

Augustino laikais žinojimas buvo retas, sunkiai prieinamas ir perduodamas ribotais kanalais. Šiandien gyvename priešingoje aplinkoje. Informacijos pasiūla viršija žmogaus gebėjimą ją patikrinti, suprasti ir prasmingai panaudoti. Skaitmeninės platformos konkuruoja ne dėl to, kas geriausiai ugdo žmogų, bet dėl to, kas ilgiausiai išlaiko jo dėmesį.

Tokioje aplinkoje smalsumas tampa ekonominiu ištekliumi. Paslaptis, grėsmė, skandalas, sąmokslo užuomina ar neįprastas teiginys dažnai plinta greičiau negu kruopštus paaiškinimas. Algoritmai nebūtinai skiria tai, kas reikšminga, nuo to, kas tik patrauklu. Jie fiksuoja paspaudimą, žiūrėjimo trukmę ir reakciją. Todėl žmogaus potraukis tam, kas keista ar paslėpta, iš individualios silpnybės virto sistemiškai eksploatuojama kultūros jėga.

Šiame kontekste bibliotekos lentyna iš tikrųjų gali tapti simboliu. Vis dėlto šiandienos problema yra ne vien netinkama knygų kaimynystė. Daug svarbiau tai, kad visuomenė neturi pakankamai stiprios bendros infrastruktūros, kuri padėtų atskirti:

• teiginį nuo įrodymo;
• hipotezę nuo patikrinto žinojimo;
• simbolinę ar religinę prasmę nuo empirinio fakto;
• intelektinę provokaciją nuo manipuliacijos;
• domėjimąsi reiškiniu nuo tikėjimo jo teisingumu;
• dėmesio intensyvumą nuo pažinimo vertės.

Bernotaitės tekstas todėl pasirodo pačiu laiku. Dirbtinio intelekto sistemos dar labiau padidina lengvai pasiekiamo ir įtikinamai suformuluoto turinio kiekį. Tačiau jos savaime negarantuoja nei šaltinių patikimumo, nei klausimų prasmingumo, nei atsakymų išminties. Kai informacijos generavimas tampa beveik nemokamas, svarbiausiu kultūros gebėjimu tampa nebe informacijos gavimas, o kolektyvinis jos vertės nustatymas.

Ką Bernotaitės straipsnis pamato tiksliai

Smalsumas nėra tapatus pažinimui

Stipriausia straipsnio tezė – atsisakymas automatiškai laikyti kiekvieną smalsumą intelektine dorybe. Pažinimas reikalauja ne tik noro sužinoti. Jis reikalauja disciplinos, metodo, gebėjimo abejoti savo lūkesčiais, tikrinti šaltinius ir priimti nepatogią išvadą. Smalsumas gali pradėti pažinimo procesą, bet negali jo pakeisti.

Patirtis savaime nėra tiesa

Bernotaitė pagrįstai skiria patirties faktą nuo jos interpretacijos. Žmogus gali nuoširdžiai kažką patirti, tačiau nuoširdumas dar nepatvirtina jo paaiškinimo. Ši skirtis ypač svarbi kultūroje, kurioje asmeninis liudijimas kartais pateikiamas kaip argumentas, kurio nebegalima kritikuoti. Patirtį dera gerbti kaip patirtį, bet jos pagrindu daromi teiginiai apie pasaulį turi būti tikrinami.

Neutralumas nėra pakankamas kultūros principas

Autorė teisingai pastebi, kad vienodas prieinamumas lengvai supainiojamas su vienoda verte. Kultūros institucija neturėtų diskriminuoti skaitytojo, tačiau ji neprivalo apsimesti, kad visi tekstai pasižymi tokiu pačiu patikimumu, argumentų kokybe ar ugdomąja verte. Atvirumas neturi reikšti vertinimo atsisakymo.

Biblioteka nėra vien knygų sandėlis

Bernotaitės pagarba bibliotekai kaip kultūrinės atminties, pasitikėjimo ir orientacijos vietai yra svarbi. Biblioteka ne tik saugo tekstus. Ji juos aprašo, grupuoja, sieja, paaiškina jų kilmę ir padeda skaitytojui susivokti. Ši orientavimo funkcija informacijos pertekliaus epochoje tampa dar reikšmingesnė.

Kur prasideda posthierarchinė analizė

Bernotaitės klausimas – ar kultūra moka atskirti tai, kas žmogų ugdo, nuo to, kas jį tik domina – yra tikslus. Tačiau iš karto kyla kitas klausimas: kas turi teisę tai atskirti?

Istorinė kultūra skyrimo galią dažniausiai patikėdavo autoritetams: Bažnyčiai, universitetui, akademijai, redaktoriui, bibliotekininkui ar valstybės institucijai. Tokia sistema sukūrė vertingų žinojimo tradicijų, tačiau ji taip pat galėjo slopinti naujas idėjas, ginti institucinius interesus ir klaidingai paskelbti nepriimtinu tai, kas vėliau tapo pripažintu žinojimu.

Todėl negalime rinktis tik iš dviejų galimybių:

1. viską laikyti lygiavertėmis perspektyvomis;
2. sugrąžinti neklystantį autoritetą, kuris už visus atskirtų tiesą nuo klaidos.

Posthierarchija siūlo trečią kelią: vertinimo teisė nėra atiduodama nei amorfiškai daugumai, nei pastoviai žinovų kastai. Kuriamos procedūros, leidžiančios kompetencijai atsiskleisti per konkretų indėlį, argumentų kokybę ir gebėjimą atlaikyti kitų tikrinimą.

Lentynos kaimynystė dar nėra episteminis lygybės ženklas

Straipsnyje bibliotekinė klasifikacija įgauna gal kiek per didelį simbolinį svorį. Knygų buvimas vienoje lentynoje nebūtinai reiškia, kad biblioteka jas laiko vienodai teisingomis ar vertingomis. Klasifikavimo tikslas – padėti rasti susijusius tekstus, o ryšys gali būti ne tik patvirtinantis, bet ir istorinis, poleminis ar lyginamasis.

Okultizmo tekstas gali būti vertingas tyrinėjant religijų istoriją, meno simboliką, politinių judėjimų vaizduotę ar žmonių tikėjimo mechanizmus, net jeigu jo teiginiai apie tikrovę nėra pagrįsti. Galima domėtis astrologija kaip kultūros reiškiniu netikint, kad planetų padėtis lemia žmogaus likimą. Galima skaityti magijos traktatą kaip istorinį dokumentą, nepriimant jo kaip veiksmingo pasaulio pažinimo metodo.

Todėl svarbiausia ne fiziškai atitolinti „pavojingas“ knygas nuo filosofijos. Svarbiau suteikti skaitytojui epistemines koordinates: kokio pobūdžio tekstą jis skaito, kokia yra jo istorinė reikšmė, kokiais kriterijais grindžiami jo teiginiai ir koks yra dabartinis jų patikimumo vertinimas.

Posthierarchinė biblioteka būtų ne neutrali lentyna, bet daugiasluoksnė orientavimosi sistema.

Filosofijos ir okultizmo skirtis nėra vien geografinė

Bernotaitė filosofiją apibūdina kaip perėjimą nuo mito prie logoso, o okultizmą – kaip kelią paslapties ir paslėpto žinojimo link. Ši skirtis normatyviai prasminga, tačiau istoriškai filosofijos, teologijos, mistikos, astrologijos ir ankstyvojo mokslo ribos ilgą laiką buvo persipynusios. Vien knygos priskyrimas vienai tradicijai dar neatsako, kiek pagrįstas kiekvienas joje pateiktas teiginys.

Be to, ir filosofija nėra automatiškai apsaugota nuo spekuliacijos, autoriteto kulto ar nepatikrinamų teiginių. Lygiai taip pat ezoterikos tyrimas nebūtinai yra pasidavimas ezoterikai. Vertinti reikia ne tik etiketę, bet ir konkretų pažintinį veiksmą:

• ar teiginys aiškiai suformuluotas;
• ar pateikiami jo pagrindai;
• ar jis gali būti kritikuojamas;
• ar atsižvelgiama į prieštaraujančius duomenis;
• ar išvada koreguojama pasirodžius geresniam paaiškinimui;
• ar simbolinis pasakojimas nepateikiamas kaip empirinis faktas.

Taigi riba tarp sveiko ir nesveiko smalsumo eina ne vien tarp bibliotekos skyrių. Ji eina per patį santykį su pažinimu.

Ne kiekvienas pažinimo objektas vienodai vertingas, bet jo vertė nėra vienmatė

Bernotaitė pagrįstai atmeta mintį, kad kiekvienas pažinimo objektas vertingas vien todėl, kad žadina smalsumą. Tačiau „ugdo žmogų“ taip pat nėra savaime aiškus kriterijus. Kas ugdo – moralinis turinys, faktinis tikslumas, estetinė patirtis, gebėjimas suprasti kitą, kritinis mąstymas ar praktinė nauda?

Tas pats objektas skirtinguose kontekstuose gali turėti nevienodą vertę. Nusikaltimo vaizdas gali tenkinti liguistą smalsumą, būti svarbus įrodymas arba padėti tirti smurto reprezentaciją. Okultinis tekstas gali klaidinti žmogų, kuris jį priima kaip gamtos dėsnį, ir kartu būti vertingas istorikui. Fantastika gali būti empiriškai neteisinga, tačiau filosofiškai vaisinga.

Todėl posthierarchinis vertinimas neturėtų visas žinias surikiuoti vienoje skalėje nuo „sveikų“ iki „nesveikų“. Reikia kelių aiškių matmenų:

• faktinio patikimumo;
• argumentavimo kokybės;
• istorinės ir kultūrinės reikšmės;
• etinės rizikos;
• estetinės vertės;
• ugdomojo potencialo;
• manipuliavimo tikimybės;
• tinkamumo konkrečiam skaitytojui ir tikslui.

Toks daugiamačio vertinimo modelis leistų išsaugoti skirtumus, bet išvengtų grubaus draudžiamų ir leidžiamų lentynų pasaulio.

Kaip problema būtų sprendžiama posthierarchijoje

1. Klasifikaciją papildytų vertinimo sluoksnis

Bibliotekos kataloge prie teksto būtų pateikiamas ne vien teminis indeksas. Skaitytojas matytų, kokiai žinojimo rūšiai tekstas priklauso: moksliniam tyrimui, filosofiniam argumentui, teologinei doktrinai, istoriniam šaltiniui, simbolinei tradicijai, spekuliacijai ar pramoginiam turiniui. Tai nebūtų draudimas skaityti – tai būtų pagalba suprasti, ką skaitome.

2. Vertinimą kurtų ne vienas autoritetas, o kompetentingų dalyvių grupė

Filosofai, religijotyrininkai, istorikai, psichologai, gamtos mokslų atstovai, bibliotekininkai ir kitų sričių žinovai galėtų anonimiškai vertinti konkrečius tekstus bei jų teiginius pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Pavardė ar institucinės pareigos neužgožtų argumento, o dalyvio kompetencija konkrečioje temoje ryškėtų iš jo ankstesnių indėlių vertės.

3. Būtų atskiriamas kūrinys nuo jame esančių teiginių

Knyga gali būti kultūriškai reikšminga, nors joje pateikti empiriniai teiginiai klaidingi. Ji gali būti filosofiškai provokuojanti, nors praktiškai pavojinga, jei skaitoma kaip medicininis ar mokslinis vadovas. Posthierarchinis vertinimas nefiksuotų vieno galutinio ženklo „gera“ arba „bloga“, bet parodytų skirtingus jos vertės ir rizikos aspektus.

4. Nesutarimas būtų ne paslepiamas, o struktūruojamas

Jeigu žinovų vertinimai išsiskirtų, sistema parodytų ne tik vidurkį, bet ir poliarizaciją, argumentų grupes bei nesutarimo priežastis. Skaitytojas matytų, ar dėl teksto patikimumo egzistuoja platus sutarimas, ar vyksta principinis ginčas. Tai daug informatyviau negu vien bibliotekos skyriaus pavadinimas.

5. Vertinimai būtų koreguojami

Pažinimas kinta. Nauji šaltiniai, tyrimai ir argumentai gali pakeisti ankstesnį vertinimą. Todėl posthierarchinė sistema nekurtų amžino kanono. Ji saugotų vertinimų istoriją, bet leistų rezultatą peržiūrėti, kai atsiranda pagrįstas naujas indėlis.

Dviejų etapų kultūros sprendyba

Kai kalbama ne tik apie knygos aprašymą, bet ir apie viešą kultūros politiką – bibliotekų fondų formavimą, rekomendacijas mokykloms, finansavimą ar informacinius perspėjimus, – posthierarchinė sprendyba vyktų dviem etapais.

Pirmasis etapas – alternatyvų parengimas

Temos žinovai kolektyvinio intelekto aplinkoje:

• tiksliai apibrėžtų problemą;
• atskirtų pažintinę, kultūrinę, etinę ir edukacinę vertę;
• pasiūlytų galimus klasifikavimo ar informavimo būdus;
• anonimiškai vertintų vieni kitų argumentus;
• išgrynintų kelias geriausiai pagrįstas alternatyvas.

Antrasis etapas – pasirinkimas

Suinteresuoti žmonės – bibliotekų darbuotojai, skaitytojai, mokytojai, mokiniai, tėvai ar konkrečios bendruomenės – rinktųsi iš profesionaliai parengtų alternatyvų. Taip žinovai neuzurpuotų kultūros valdymo, o dauguma nebūtų verčiama spręsti apie sudėtingą klausimą neturėdama parengtų ir paaiškintų pasirinkimų.

Šis modelis išsaugo ir kompetenciją, ir visuomenės teisę spręsti tai, kas ją tiesiogiai veikia.

Nuo sveiko smalsumo prie kolektyvinės išminties

Sveikas smalsumas nėra vien domėjimasis „teisingais“ objektais. Tai santykis su nežinomybe, kuriame žmogus pasirengęs:

• klausti, bet neįsimylėti pirmo atsakymo;
• išklausyti, bet tikrinti;
• skirti patirtį nuo jos interpretacijos;
• keisti nuomonę, kai argumentai jos nepalaiko;
• pripažinti savo kompetencijos ribas;
• įtraukti kitų žmonių žinojimą;
• vertinti ne informacijos jaudrumą, o jos pažintinę vertę.

Tačiau individualios disciplinos šiandien nebepakanka. Vienas žmogus negali patikrinti visos jį pasiekiančios informacijos. Todėl sveikas smalsumas turi tapti ne tik asmenine dorybe, bet ir kolektyvine institucine savybe. Kultūrai reikia aplinkos, kurioje klausimai būtų ne slopinami, o paverčiami struktūruotu bendru tyrimu.

Išvada: kultūrai reikia ne tiesos prižiūrėtojo, o gebėjimo tikrinti kartu

Sandra Bernotaitė tiksliai pajunta mūsų kultūros silpnąją vietą. Mes ne tik gyvename informacijos pertekliuje – vis dažniau painiojame prieinamumą su verte, patrauklumą su reikšmingumu, patirtį su tiesa, o paslaptį su gelme. Jos klausimas, ar kultūra dar moka atskirti tai, kas žmogų ugdo, nuo to, kas jį tik domina, yra vertas tapti platesnės viešos diskusijos pradžia.

Vis dėlto negalime šio uždavinio patikėti vien kultūriniam elitui, bibliotekos klasifikatoriui ar centralizuotai institucijai. Nė vienas autoritetas nėra apsaugotas nuo klaidos, galios interesų ir savo epochos aklumo. Kita vertus, iš to neišplaukia, kad visos perspektyvos vienodai pagrįstos.

Posthierarchinis atsakymas yra ne reliatyvizmas ir ne cenzūra. Tai kolektyvinio vertinimo architektūra, kurioje:

• smalsumas išsaugomas kaip pažinimo pradžia;
• teiginiai tikrinami pagal jų pobūdžiui tinkamus kriterijus;
• kompetencija atsiskleidžia per indėlį, o ne titulą;
• nesutarimai tampa matomi ir analizuojami;
• žinovai parengia pagrįstas alternatyvas;
• suinteresuoti žmonės priima juos veikiančius sprendimus.

Tuomet kultūra nebesirenka tarp abejingo neutralumo ir autoritarinio rūšiavimo. Ji mokosi atskirti kartu.

Bibliotekos lentynoje filosofija ir okultizmas gali stovėti greta. Tačiau brandžioje kultūroje jie neturi likti nepaaiškinti, neįvertinti ir episteminiu požiūriu neatskirti. Knygų artumas erdvėje neturi virsti jų teiginių lygybe. O skirtumas tarp jų turi būti nustatomas ne draudimu klausti, bet geresne klausimo, argumentavimo ir bendro tikrinimo kultūra.

Ne viskas, kas žadina smalsumą, veda į išmintį. Tačiau tik išsaugoję laisvę klausti ir sukūrę gebėjimą tikrinti kartu galime atskirti viena nuo kito.

flowchart TD
    A["Nevaldomas smalsumas"] --> B["Dėmesį žadinantis turinys"]
    B --> C["Patrauklumas supainiojamas su tiesa"]
    C --> D["Kolektyvinis vertinimas"]
    D --> E["Žinovai tikrina teiginius ir rengia alternatyvas"]
    E --> F["Suinteresuoti žmonės pasirenka"]
    F --> G["Smalsumas virsta kolektyvine išmintimi"]
    classDef process fill:#e9e5dc,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef warning fill:#f4f1ea,stroke:#191916,color:#191916
    classDef post fill:#f4f1ea,stroke:#a93b2b,color:#191916,stroke-width:2px
    class A,B,C warning
    class D,E,F process
    class G post