POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 011

Ar krikščionis gali kariauti?

Gabrieliaus Satkausko ir Austėjos Žalalytės teksto apie teisėtą gynybą posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Teisingo karo doktrina klausia, kada ginkluota gynyba dar gali būti morali. Posthierarchija perkelia klausimą giliau: kodėl civilizacija taikos kūrimą patiki toms pačioms valdžios struktūroms, kurioms konfliktas gali suteikti daugiau galios, išteklių ir legitimumo?

Nuo meilės priešui iki pareigos apginti kitą

Austėjos Žalalytės pagal kunigo Gabrieliaus Satkausko tinklalaidėje išdėstytas mintis parengtas tekstas pradedamas krikščionybei nepatogiu prieštaravimu. Jėzus liepia mylėti priešus ir atsukti kitą skruostą, tačiau žmogus atsako ne vien už save. Kai puolamas vaikas, bendruomenė ar valstybė, nesipriešinimas gali reikšti ne taiką, o leidimą smurtui tęstis. Tekste atskiriamas kerštas nuo teisėtos gynybos: meilė priešui nereikalauja palikti jo aukos be apsaugos.

Remiantis Ciceronu, šv. Augustinu, šv. Tomu Akviniečiu ir Katalikų Bažnyčios Katekizmu, pristatoma teisingo karo tradicija. Karinė jėga gali būti pateisinama tik esant sunkiai ir neabejotinai žalai, išnaudojus kitas priemones, turint pagrįstą sėkmės tikimybę ir nesukeliant dar didesnio blogio. Net teisėta gynyba turi saugoti civilius, išlikti proporcinga, nevirsti kerštu, o jos galutinis tikslas turi būti taika.

Šie principai taikomi Rusijos pradėtam karui prieš Ukrainą ir Lietuvos partizaniniam pasipriešinimui sovietinei okupacijai. Autoriai aiškiai atskiria agresorių nuo besiginančiojo ir primena, kad padėti puolamam gintis nėra tas pats, kas norėti karo.

Teksto kontekstas: moralinė taisyklė ekstremalioje situacijoje

Teisingo karo doktrina istoriškai kūrėsi kaip valdžios ir smurto apribojimas. Jos klausimas nėra „kaip laimėti?“, bet „kada jėgos naudojimas dar neperžengia moralinės ribos?“. Tai svarbus civilizacinis pasiekimas: net ir susidūrusi su agresija politinė bendruomenė negali paskelbti, kad tikslas pateisina bet kokias priemones.

Vis dėlto doktrina įsijungia tada, kai konfliktas jau pasiekė kraštutinę stadiją. Ji vertina, ar galima kariauti, tačiau daug silpniau atsako, kas privalėjo laiku atpažinti eskalaciją, kas turėjo kurti taikos alternatyvas, kas tikrina valdžios teiginius ir kas sprendžia, kada gynyba pasiekė savo moralų tikslą. Kitaip tariant, ji riboja karo veiksmą, bet savaime nesukuria taikos sprendybos architektūros.

Ką straipsnis padaro labai gerai

Kur baigiasi autorių argumentas ir prasideda posthierarchinė analizė

Posthierarchinis lūžis: ne ar galima kariauti, o kaip taika tampa nuolatine praktika

Posthierarchijoje taika nėra pertrauka tarp karų ar geras valdovo ketinimas. Karo išvengimas, eskalacijos slopinimas ir pradėto karo užbaigimas yra nuolatinis civilizacijos modus operandi.

Klausimas „Ar krikščionis gali kariauti?“ kreipiamas į asmens sąžinę, tačiau karą paprastai pradeda, tęsia ir užbaigia ne izoliuotas asmuo. Tai daro hierarchinės valstybės, jų vadovai, karinės vadovybės ir uždaros saugumo institucijos. Todėl individualiai suformuluotas moralinis klausimas gali paslėpti institucinį lygmenį: kas sukūrė situaciją, kurioje žmogui paliekami tik du kraštutiniai pasirinkimai – panaudoti mirtiną jėgą ginant kitus arba nesipriešinti ir leisti agresoriui juos žudyti?

Posthierarchinis požiūris nepaneigia teisės gintis ir nekuria moralinės lygybės tarp agresoriaus ir aukos. Jis tvirtina ką kita: civilizacija neturi apsiriboti etišku pasirinkimu jau įvykus katastrofai. Ji turi sukurti sprendimų infrastruktūrą, kuri sistemingai mažina tikimybę, kad toks pasirinkimas apskritai taps neišvengiamas.

Silpniausia grandis – „teisėtos valdžios“ kriterijus

Šv. Tomo Akviniečio formulėje karą gali skelbti teisėta valdžia. Tačiau teisinis valdžios statusas dar neįrodo jos pažintinio kompetentingumo, moralinio nešališkumo ar pateikiamos informacijos teisingumo. Valdžia gali būti teisėtai išrinkta ir vis tiek klaidingai įvertinti grėsmę, nuslėpti alternatyvas, sureikšminti simbolinį teritorijos klausimą arba pratęsti konfliktą todėl, kad bijo politinės kainos, kurią sukeltų kompromisas.

Čia būtina atskirti tris dalykus: operatyvinį vadovavimą, politinį legitimumą ir kolektyvinį žinojimą. Kariuomenė negali mūšio metu kiekvieno taktinio sprendimo perduoti visuomeninei diskusijai. Tačiau iš to neplaukia, kad ta pati vadovavimo vertikalė turi viena nustatyti karo tikslus, priimtinų aukų ribą, derybų sąlygas ir taikos momentą. Operatyvinė hierarchija gali būti būtina konkrečiai funkcijai, bet ji neturi virsti suvereniteto monopoliu.

Trys mechanizmai, kuriais hierarchija daugina karo riziką

Šią analizę papildo „Post-Hierarchy Papers“ publikacijoje apie karą kaip struktūrinę hierarchijos savybę išskirti trys mechanizmai. Pirma, centralizuota galia sustiprina individualią klaidą: vieno vadovo baimė, klaidingas grėsmės suvokimas ar prestižo siekis per komandų grandinę gali tapti visos valstybės katastrofa. Antra, vertikale kylanti informacija išsikraipo: pavaldiniai mokosi pranešti tai, ką centras pasirengęs girdėti, lojalumas ima konkuruoti su tikslumu, o nepalankūs faktai viršūnę pasiekia pavėluotai. Trečia, sprendimo teisė atsiskiria nuo jo pasekmių: tie, kurie nustato karo tikslus ir priimtiną jo kainą, dažniausiai patys nekariauja, o tie, kurie žūsta, netenka namų ar augina traumuotus vaikus, šių tikslų neformuluoja.

Hierarchijoje sprendimo galia kyla į viršų, informacija filtruojama kylant aukštyn, o sprendimo pasekmės leidžiasi žemyn.

Todėl karas negali būti aiškinamas tik moraliniu žmogaus sugedimu ar diplomatijos nesėkme. Net padorūs žmonės, patekę į tokią architektūrą, veikia aplinkoje, kuri klaidą padidina, tiesą susilpnina, o atsakomybę išskaido. Posthierarchijos naujumas yra ne pažadas, kad visi taps taikesni, bet institucinė galimybė panaikinti vieną eskalacijos centrą, horizontaliai tikrinti informaciją ir sprendimo galią grąžinti tiems, kurie patirs jo kainą.

Kodėl valdžios turėtojui konfliktas gali būti politiškai naudingas

Teiginys, kad vadovai kartais gauna naudos iš grėsmės, nėra vien cinizmo forma. Politologijoje seniai tiriamas vadinamasis rally ’round the flag efektas: išorės krizės metu visuomenė gali trumpam labiau telktis apie vykdomąją valdžią. Klasikinis Johno E. Muellerio tyrimas parodė ryšį tarp tarptautinių krizių ir JAV prezidentų populiarumo pokyčių. Vėlesni darbai šį efektą tikslino ir parodė, kad jis nėra automatinis, vienodas ar ilgalaikis. Tačiau pati paskata reali: grėsmė gali sustiprinti centro matomumą, pateisinti išteklių koncentraciją ir sumažinti erdvę vidaus kritikai.

Tarptautinių santykių tyrimai taip pat nagrinėja diversinę konflikto paskatą: valdžia gali mėginti išorine įtampa nustelbti vidaus problemas. Empiriniai rezultatai nėra vienareikšmiai, todėl negalima teigti, kad vadovai apskritai nori karo. Tačiau sprendimų architektūra turi būti kuriama ne pasitikint vadovo dorybe, o atspari situacijai, kurioje jo politinis išlikimas ir visuomenės taika nebūtinai sutampa.

Grupių psichologija paaiškina kitą pavojų. Esant grėsmei stiprėja savosios grupės sanglauda, o sudėtinga konflikto istorija lengvai sutraukiama į moralinę dichotomiją „mes“ ir „jie“. Vienodai mąstančių žmonių svarstymas gali nuvesti prie radikalesnės bendros pozicijos nei pradinės jų nuomonės. Todėl uždaras saugumo kabinetas nėra apsaugotas nuo grupinės poliarizacijos vien todėl, kad jame sėdi profesionalai.

Kas yra didžiausia vertybė?

Hierarchiniame valstybės diskurse karas dažnai aprašomas teritorijos, suvereniteto, prestižo ir istorinės teisės sąvokomis. Jos nėra nereikšmingos: teritorija suteikia žmonėms namus, institucijas ir apsaugą. Tačiau teritorija nėra savaiminis moralinis subjektas. Ji vertinga todėl, kad joje gali gyventi žmonės.

Didžiausia vertybė yra ne teritorija, o žmogaus gyvybė. Teritorija turi būti ginama todėl, kad saugo žmonių laisvę ir gyvenimą, o ne žmonės aukojami todėl, kad teritorija būtų išsaugota kaip abstraktus valdžios objektas.

Ši hierarchija nereiškia, kad agresoriui reikia atiduoti viską, ko jis reikalauja. Nuolaida, kuri paskatina naują agresiją, gali pražudyti dar daugiau žmonių. Todėl gyvybės prioritetas nėra paprasta aritmetika „mažiau žuvusių šiandien“. Jis reikalauja vertinti ilgalaikes pasekmes, okupacijos smurtą, būsimų karų tikimybę, žmonių laisvę, išvarymą iš namų ir civilizacijos taisyklių griūtį. Tačiau įrodinėjimo našta pasikeičia: kiekvienas karo tęsimo tikslas turi parodyti, kaip jis saugo žmones, o ne vien valstybės simbolinį vientisumą.

Taika nėra vien derybos tarp dviejų viršūnių

Hierarchinė taikos samprata dažnai atkartoja karo architektūrą. Konfliktą valdo keli centrai, todėl tikimasi, kad tie patys centrai vieną dieną susės ir susitars. Tačiau vadovai gali būti įkalinti savo ankstesnių pareiškimų, elektoratų, reputacijos, saugumo aparatų ir baimės atrodyti silpni. Dvi viršūnės gali turėti mažiau laisvės taikai negu jų visuomenės.

Posthierarchinė taikos infrastruktūra veiktų nuolat, o ne tik oficialių derybų metu. Konfliktologai, tarptautinės teisės specialistai, saugumo ekspertai, ekonomistai, psichologai, regionų žinovai, pabėgėliai, okupuotų teritorijų gyventojai ir kitos paveikiamos grupės galėtų kurti bei vertinti daugybę dalinių sprendimų: humanitarinius koridorius, belaisvių mainus, civilių apsaugos režimus, patikrinamas paliaubas, saugumo garantijas, žalos atlyginimo mechanizmus, laikiną teritorijų administravimą, sankcijų keitimo sąlygas ir ilgalaikę traumų mažinimo politiką.

Taikos alternatyva retai atsiranda kaip vienas genialus planas. Dažniau tai tarpusavyje suderintų sprendimų architektūra. Kolektyvinio intelekto aplinka leidžia ją konstruoti iš daugelio kompetencijų, o ne laukti vieno diplomato ar valdovo valios.

Sprendyvį apibrėžia ne tapatybė, o kompetencija

Hierarchinėse derybose teisę formuluoti sprendimus paprastai suteikia pareigos, valstybės mandatas, karinis rangas ar priklausymas pripažintai institucijai. Posthierarchinėje sprendyboje įėjimo kriterijus yra kitoks. Sprendyviu gali tapti bet kuris nagrinėjamą sritį išmanantis žmogus – nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės, pilietybės, lyties, amžiaus, socialinės padėties ar institucinio statuso. Svarbu ne tai, kas žmogus yra socialinėje hierarchijoje, o tai, ar jis turi konkrečiam problemos klasteriui reikalingų žinių ir geba prasmingai dalyvauti bendroje sprendimų paieškoje.

Tai ypač svarbu sprendžiant karą. Vertingą paliaubų kontrolės, humanitarinio koridoriaus ar traumos mažinimo sprendimą gali pasiūlyti ne tik aukšto rango diplomatas. Jis gali kilti iš vietos gydytojo, logistikos specialisto, pabėgėlio, regiono istoriko, priešiškos valstybės piliečio ar jauno tyrėjo patirties. Žmogaus tautybė nepadaro jo nei kompetentingo, nei nekompetentingo; lygiai taip pat pareigos savaime neįrodo, kad jo pasiūlymas geriausias. Apskaitomai anoniminėje aplinkoje pirmiausia vertinamas pasiūlymo turinys, o ne autoriaus vardas, kilmė ar vėliava.

Atvirumas nereiškia, kad kiekvienas automatiškai tampa kiekvienos temos ekspertu. Kompetencija tikrinama pagal konkretų klasterį, ji gali augti dalyvaujant ir nėra visam laikui suteikiama diplomu ar pareigybe. Kaip sudaroma tokia sprendyvių grupė, išsamiau parodyta Posthierarchijos atlaso straipsnyje „Kas spręs? Kaip susidaro sprendyvių grupė“.

Kaip neleisti visuomenėms tapti dviem nebesusikalbančiomis stovyklomis

Karui reikia ne tik ginklų, bet ir pažintinės infrastruktūros: pasakojimo, kuriame kita grupė tampa vienalyte, nekintama ir iš esmės bloga. Kai žmonės mato tik savo pusės aukas, savo pusės argumentus ir savo pusės ekspertus, net taikos pasiūlymas gali būti palaikytas išdavyste.

Posthierarchija nepanaikina moralinio skirtumo tarp agresijos ir gynybos, tačiau atsisako žmones sutapatinti su jų valdžia. Rusijos valdžia, Rusijos kariuomenė ir kiekvienas Rusijos pilietis nėra tas pats subjektas; kaip ir Ukrainos visuomenėje egzistuoja skirtingos patirtys, baimės bei priimtinos rizikos ribos. Šių skirtumų matymas ne silpnina pasipriešinimą agresijai, o mažina kolektyvinės neapykantos reprodukciją.

Apskaitomai anoniminėje aplinkoje pasiūlymas pirmiausia vertinamas pagal jo turinį, o ne pagal tai, ar jį pateikė kariškis, pacifistas, ukrainietis, rusas, dvasininkas ar pabėgėlis. Sistema gali parodyti ne tik vidurkį, bet ir tikrą vertinimų išsiskyrimą. Toks išsiskyrimas nėra priežastis nuslopinti vieną pusę; tai diagnostinis signalas, kad reikia ieškoti naujos alternatyvos, kuri sprendžia abiejų grupių matomą riziką.

Didesni civilizacijos tikslai

Karas susiaurina laiko horizontą iki kitos atakos, kito miesto ar kitos fronto linijos. Tačiau visuomenių paskirtis nėra amžinai išlikti pasirengusioms viena kitą sunaikinti. Jos turi kurti kultūrą, pažinimą, sveikatą, tarpusavio pasitikėjimą ir ekonomines sąlygas, kurios leidžia žmogui vystytis.

Posthierarchinė taikos analizė todėl klausia ne tik „kokios sienos bus po karo?“, bet ir „kokia civilizacija bus įmanoma po jo?“. Kiek jaunų žmonių bus prarasta? Kokią švietimo, mokslo ir kultūros kainą sumokės abi visuomenės? Kiek dešimtmečių truks trauma? Kokios institucijos neleis kitai kartai paveldėti to paties konflikto? Šie klausimai nėra priedas prie saugumo. Jie apibrėžia, ką apskritai reiškia saugoti gyvenimą.

Kaip praktiškai veiktų posthierarchinė taikos sprendyba

1. Vertybinė pirmenybė. Žmogaus gyvybė, orumas ir ilgalaikė laisvė nustatomi kaip aukščiausi kriterijai; teritorija, prestižas ir institucijų tęstinumas vertinami pagal tai, kaip šiuos kriterijus saugo.
2. Faktų sluoksnis atskiriamas nuo vertinimų. Nepriklausomai tikrinami duomenys apie agresiją, aukas, okupacijos praktiką, karinius pajėgumus, ekonomines pasekmes ir realias derybų galimybes. Neapibrėžtumas nepaslepiamas.
3. Suformuojama atvira kompetentingų sprendyvių grupė. Konfliktologai, saugumo, teisės, ekonomikos, psichologijos, istorijos ir regionų specialistai kolektyvinio intelekto aplinkoje kuria alternatyvas. Prisijungti gali bet kuris konkretaus klasterio sritį išmanantis žmogus, nepriklausomai nuo kilmės ar institucinio statuso. Kompetencija tikrinama, tačiau pareigos nesuteikia automatinio sprendimo svorio.
4. Kuriama ne viena sutartis, o sprendimų portfelis. Vertinami deeskalacijos, civilių apsaugos, paliaubų kontrolės, garantijų, teisingumo, atkūrimo ir ilgalaikio susitaikymo deriniai.
5. Anonimiškai vertinamas turinys. Dalyviai nemato pasiūlymų autorių statuso ir mėgina įvertinti, kaip alternatyvą įvertintų išmintingas kompetentingų dalyvių kolektyvas. Taip mažinama lyderio, institucijos ir grupinio lojalumo įtaka.
6. Poliarizacija naudojama diagnostikai. Jei vertinimai skyla į grupes, ieškoma ne daugumos pergalės, o priežasties: skirtingos grėsmės, faktai, laiko horizontai ar vertybės. Tada kuriamos naujos alternatyvos.
7. Paveikiamos visuomenės vertina ekspertų alternatyvas. Žinovai parengia galimus sprendimus, o tiesiogiai paveikiami žmonės kolektyvinio intelekto aplinkoje pasirenka, kurios rizikos ir kompromisai priimtini. Jokia valdžios viršūnė viena nepasisavina teisės nuspręsti jų gyvybės kainą.
8. Operatyvinė vadovybė įgyvendina, bet nemonopolizuoja tikslo. Karinės ir diplomatinės institucijos išlaiko funkcijai reikalingą vadovavimo struktūrą, tačiau veikia visuomenės nustatytų ribų, patikros ir nuolat atnaujinamo taikos mandato viduje.
9. Sprendimai laikomi tikrintinomis hipotezėmis. Paliaubos, koridoriai, garantijos ir atkūrimo priemonės stebimos; jų rezultatai grįžta į sistemą, o kitas žingsnis koreguojamas pagal realų poveikį žmonių gyvybei ir saugumui.

Posthierarchija nėra naivus pacifizmas

Naivus pacifizmas galėtų manyti, kad pakanka geranoriško dialogo. Posthierarchija tokios prielaidos nedaro. Ji pripažįsta agresiją, apgaulę, jėgos asimetriją ir būtinybę kartais nedelsiant stabdyti smurtą. Tačiau ji taip pat nepripažįsta, kad vienintelis realizmas yra karinės hierarchijos realizmas.

Gynyba gali būti būtina tam, kad taikos paieška apskritai liktų įmanoma. Bet gynybos būtinybė nesuteikia valdžiai neribotos teisės apibrėžti, kiek ilgai, kokia kaina ir dėl kokio tikslo turi būti kariaujama. Posthierarchinis realizmas reikalauja vienu metu išlaikyti du pajėgumus: gebėti sustabdyti agresorių ir nepaliaujamai konstruoti kelią, kuriuo smurtas baigiamas.

Minimi moksliniai šaltiniai

• John E. Mueller, „Presidential Popularity from Truman to Johnson“, American Political Science Review, 1970. DOI: 10.2307/1955610.
• James D. Fearon, „Rationalist Explanations for War“, International Organization, 1995. DOI: 10.2307/2706903.
• Bruce Bueno de Mesquita, Alastair Smith, Randolph M. Siverson ir James D. Morrow, The Logic of Political Survival, MIT Press, 2003. Leidėjo puslapis.
• Cass R. Sunstein, „The Law of Group Polarization“, Journal of Political Philosophy, 2002. DOI: 10.1111/1467-9760.00148.

Koncepcinis tęsinys: Saulius Norvaišas, „War Is a Structural Feature of Hierarchy“, Post-Hierarchy Papers Nr. 55, 2025.

flowchart TD
        A["Agresija"] --> B["Teisėta gynyba"]
        B --> C["Teisingo karo kriterijai"]
        C --> D{"Kas sprendžia?"}
        D -->|"Hierarchinė viršūnė"| E["Karo tikslas ir pabaiga sutelkiami centre"]
        D -->|"Posthierarchinis procesas"| F["I etapas: konfliktologų ir kitų žinovų alternatyvos KI aplinkoje"]
        F --> G["II etapas: paveikiamų žmonių sprendimas KI aplinkoje"]
        G --> H["Gynyba + nuolatinė taikos paieška"]
        H --> I["Gyvybė, laisvė ir nepasikartojimas"]
        classDef conventional fill:#f3f1ec,stroke:#9b978f,color:#25261f
        classDef post fill:#fff8f4,stroke:#a93b2b,color:#25261f,stroke-width:2px
        class A,B,C,D,E conventional
        class F,G,H,I post