POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 009

Kai miestas pradeda mąstyti kartu

Pokalbio su Aušra Teleiše „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“ posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Laura Jakavičienės parengtame pokalbyje su miesto antropologe dr. Aušra Teleiše Alytus atsiveria ne kaip vientisas urbanistinis objektas, bet kaip kelių laikų, kelių funkcijų ir kelių emocinių santykių sankirta. Miestą galima perskaityti einant nuo senosios kurortinės dalies ir žaliųjų erdvių per gyvenamuosius rajonus iki šiaurinės pramonės zonos. Tokia kelionė tampa ne ekskursija po atskirus objektus, o miesto raidos modeliu: žaliasis Alytus, sovietinės industrializacijos Alytus, dabarties gyvenimo kokybę vertinantis Alytus ir ateities ieškantis mažėjantis miestas egzistuoja vienu metu.

Teleišės pasiūlymas svarbus tuo, kad ji neieško vieno „tikrojo“ miesto identiteto. Vieniems gyventojams Alytus pirmiausia yra gamta, kitiems – pramonė ir darbo vietos, tretiems šios dvi tapatybės neprieštarauja. Net ir sovietinis pramoninis paveldas čia nėra nei paprastai atmestinas, nei nekritiškai šlovintinas: jis yra socialinių biografijų, darbo, bendruomenių, pasididžiavimo ir sumišimo sankaupa. Miesto tapatybę todėl kuria ne tik architektūra, bet ir atmintis, kasdieniai įpročiai, emocijos bei tai, ką žmonės pasirenka pasakoti kitiems.

Posthierarchiniu požiūriu tai beveik natūralus žingsnis nuo miesto kaip administruojamos teritorijos prie miesto kaip daugybinio subjekto. Tačiau tekstas sustoja ties riba, kuri šiandien tampa esmine. Jeigu miestą kuria daugybė skirtingų patirčių, kodėl jų vaidmuo turėtų baigtis pasakojimu, dialogu ar konsultacija? Kodėl jos negalėtų tapti pačios miesto sprendybos infrastruktūra?

Analizuojamas tekstas: Laura Jakavičienė, pokalbis su miesto antropologe dr. Aušra Teleiše „Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save““, Bernardinai.lt, 2026 m. liepos 30 d.
Šaltinis: Bernardinai.lt, 2026-07-30
Kontekstui: Alytaus miesto savivaldybės publikacija. Pokalbis siejamas su atviros architektūros savaitgaliu „Pastatai kalba. Alytus“, numatytu 2026 m. rugsėjo 12–13 d.

Kontekstas: Alytus tarp žaliojo miesto ir industrializacijos

Pokalbio fonas – projektas „Pastatai kalba. Alytus“, kviečiantis miesto istoriją skaityti per architektūrą, viešąsias erdves ir žmonių patirtis. Šiame kontekste Alytus yra ypač tinkamas atvejis, nes jo fizinė struktūra leidžia beveik kūniškai patirti skirtingus modernizacijos etapus. Žaliosios teritorijos, tarpukario ir kurortinio miesto atmintis, sovietmečiu išaugę gyvenamieji rajonai ir didelė pramonės zona nėra tik skirtingi miesto vaizdai. Jie žymi skirtingas ekonomines logikas, gyvenimo būdus ir vertybines sistemas.

Teleišė pagrįstai vengia paprastos opozicijos „gamta arba pramonė“. Pramonė Alytui reiškė ne vien taršą ar sovietinę urbanistiką – ji reiškė darbo vietas, migraciją į miestą, socialinį mobilumą, naujus rajonus ir ištisų šeimų gyvenimo trajektorijas. Kita vertus, 2019 m. padangų perdirbimo gamyklos gaisras parodė, kad ekonominė nauda ir aplinkos rizika nėra abstrakčios kategorijos: jos gali labai tiesiogiai susidurti vienoje teritorijoje ir vienoje bendruomenėje.

Dar vienas sluoksnis – demografinė ateitis. Pokalbyje atsiranda paradoksas: daugelis žmonių Alytų vertina kaip patogų, ramų ir kokybišką miestą gyventi, tačiau kartu išlieka „mažėjančio miesto“ jausmas, jaunimo išvykimo ir ribotesnių profesinių perspektyvų nerimas. Tai labai svarbi įtampa. Ji rodo, kad miesto patrauklumas kasdienybei ir miesto patrauklumas gyvenimo trajektorijai nėra tas pats.

Kas šiame tekste ypač vertinga

Pirmiausia, straipsnis dehierarchizuoja miesto tapatybę. Jis neleidžia nei turizmo komunikacijai, nei urbanistikos ekspertui, nei istorikui vienam paskelbti, kas „iš tikrųjų“ yra Alytus. Miestas atsiranda iš skirtingų santykių: vienam žmogui Dailidės ežerėliai yra kasdienio gyvenimo branduolys, kitam svarbiausias miesto ženklas yra gamykla, kurioje dirbo jo šeima, trečiam – galimybė per kelias minutes pasiekti gamtą.

Antra, Teleišė į miesto analizę įtraukia emocijas. Pasididžiavimas ir sumišimas čia nėra subjektyvus triukšmas, kurį reikėtų pašalinti siekiant „objektyvios“ istorijos. Emocijos parodo, kuriose vietose kolektyvinė atmintis yra stabili, o kuriose – neišspręsta. Tai labai artima sudėtingų sistemų diagnostikai: emocinis intensyvumas gali būti signalas, kad tam tikroje vietoje susikerta skirtingos vertės, patirtys ir nebaigti konfliktai.

Trečia, straipsnis atsisako patogaus istorinio valymo. Autentiškas miestas, Teleišės požiūriu, nėra tas, kuris reprezentuoja tik tai, kuo galima didžiuotis. Autentiškumas atsiranda tada, kai bendrame pasakojime išlieka vietos ir dviprasmiškiems laikotarpiams. Tai svarbus posthierarchinis principas: bendras laukas neturi būti sutvarkomas taip, kad jame liktų tik dominuojančiai grupei priimtinos reikšmės.

Posthierarchinis posūkis: ne kas pasakoja miestą, o kas jį sprendžia

Pokalbio pavadinime sakoma, kad miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save. Posthierarchija šį klausimą keistų iš esmės. Problema nėra vien pasakojimo forma. Problema – kas turi teisę iš miesto patirties sukurti sprendimą.

Tradicinėje miesto valdymo architektūroje egzistuoja gana aiški seka. Administracija ir politikai nustato prioritetus, specialistai parengia strategijas, komunikacijos profesionalai suformuluoja miesto įvaizdį, o gyventojai kviečiami konsultacijoms, apklausoms ar viešiems svarstymams. Net ir tada, kai konsultacija nuoširdi, pažintinė hierarchija išlieka: centras renka periferijoje esančių žmonių nuomones ir pats sprendžia, ką iš jų paversti politika.

Posthierarchijoje gyventojai nėra „auditorija“, iš kurios surenkamos nuomonės. Jie tampa vienos sprendimo sistemos dalyviais. Tai nereiškia, kad urbanistas, ekonomistas ar aplinkosaugos specialistas netenka reikšmės. Priešingai – jų kompetencija tampa dar svarbesnė, tačiau ji nebesutapatinama su teise vieniems nustatyti tikslą. Ekspertas padeda tikrinti priežastinius ryšius, rizikas, kaštus ir įgyvendinamumą; gyventojai, verslai, bendruomenės ir kitos paveikiamos grupės į sistemą įneša išskaidytą informaciją, kurios joks centras negali turėti.

Ypač iškalbinga pokalbio formuluotė apie „dialogą tarp miesto ir jo gyventojų“. Hierarchiniame mąstyme ji skamba natūraliai: „miestas“ čia beveik nepastebimai sutapatinamas su savivaldybe, administracija ar instituciniu centru, o gyventojai tampa kita dialogo puse. Tačiau ontologiškai gyventojai nėra išorinis miesto partneris. Jie yra pats miestas. Miestas taip pat yra įmonės, mokyklos, ligoninės, viešosios erdvės, upė, transporto srautai, neformalūs tinklai, atmintys ir tarpusavio priklausomybės. Savivaldybė yra būtinas šios sistemos mazgas, bet ne visas subjektas.

Miesto atmintis – ne archyvas, o sensorių tinklas

Teleišės dėmesys kolektyvinei atminčiai leidžia padaryti dar vieną žingsnį. Posthierarchiniame mieste atmintis būtų svarbi ne vien todėl, kad padeda sukurti turtingesnį pasakojimą. Ji gali veikti kaip socialinis sensorių tinklas. Žmonių pasakojimai rodo, kur mieste buvo kuriama vertė, kur patirta netektis, kurios erdvės buvo socialiai svarbios, kur institucinis sprendimas sukūrė nenumatytų pasekmių ir kokie ankstesni kompromisai vis dar veikia dabartį.

Pramoninis paveldas čia yra geras pavyzdys. Klausimas „didžiuotis ar smerkti?“ yra per siauras, nes verčia sudėtingą reiškinį suspausti į vieną moralinį įvertinimą. Daug produktyviau išskaidyti jį į kelis matmenis: darbo ir technologijų istoriją, urbanistinį poveikį, ekologinę žalą, socialinius ryšius, architektūrinę vertę, okupacinio režimo kontekstą, asmenines biografijas, dabartinį teritorijų panaudojimą. Skirtingos grupės gali tuos matmenis vertinti skirtingai ir vis tiek susitarti dėl konkretaus sprendimo.

Posthierarchija todėl nesiekia panaikinti nesutarimo. Ji siekia jį padaryti informatyvų. Jei dalis alytiškių pramonę vertina kaip ekonominio stabilumo sąlygą, o kita dalis – kaip ekologinę riziką, sistemos užduotis nėra priversti vienus „suprasti“ kitus ar sukurti kompromisinį šūkį. Reikia išsiaiškinti, kokios konkrečios pramonės, kokio taršos lygio, kokių darbo vietų, kokių apsaugos mechanizmų ir kokios ekonominės naudos santykis yra priimtinas. Tada tapatybės konfliktas virsta sprendžiama problema.

Kaip Alytaus klausimai būtų sprendžiami posthierarchijoje

Teleišė kaip vieną pagrindinių ateities iššūkių įvardija demografiją ir žmonių galimybę matyti Alytuje savo ateitį. Posthierarchinėje architektūroje šis klausimas nebūtų iš karto paverčiamas strateginiu šūkiu „pritraukti jaunimą“ ar „kurti patrauklų miestą“. Pirmiausia reikėtų kolektyviai išskleisti problemos struktūrą.

1. Problema suformuluojama kaip būsena, o ne kaip reklaminis tikslas. Pavyzdžiui: per maža dalis jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių Alytų laiko vieta, kurioje realu planuoti profesinį ir šeimos gyvenimą artimiausiems dešimčiai metų. Toks apibrėžimas verčia ieškoti priežasčių, o ne iš karto kurti kampaniją.
2. Sudaromas ne reprezentacinis, o pažintinis dalyvių laukas. Jame turi būti moksleiviai, studentai, išvykę ir grįžę alytiškiai, pramonės darbuotojai, verslai, kultūros žmonės, šeimos su vaikais, senjorai, urbanistai, aplinkosaugininkai, mokytojai ir savivaldybės specialistai. Svarbu ne proporcingai atkartoti visuomenę, o sukaupti kuo įvairesnę informaciją apie problemą.
3. Idėjos atskiriamos nuo statuso. Dalyviai anonimiškai teikia priežastis, sprendimus ir alternatyvas bei vertina kitų pasiūlymus nematydami, ar jų autorius yra meras, profesorius, verslininkas, moksleivis ar pensininkas. Taip mažinama autoriteto, pareigų ir retorinės galios įtaka.
4. Matuojamas ne tik populiarumas, bet ir vieningumas bei poliarizacija. Aukštai vertinama idėja, kuri suvienija skirtingas grupes, nėra tas pats, kas tokį pat vidutinį balą gavusi idėja, kuri vieną grupę įkvepia, o kitą radikaliai atstumia. Poliarizacija pati tampa diagnostine informacija.
5. Ekspertai įjungiami ten, kur reikia tikrinti tikrovę. Ekonomistai skaičiuoja darbo vietų ir investicijų scenarijus, aplinkosaugininkai – taršos ir rizikos ribas, urbanistai – erdvines pasekmes, istorikai – paveldo kontekstą. Ekspertinė žinia koreguoja alternatyvas, bet ekspertinis statusas savaime nenustato, kokią ateitį miestas privalo pasirinkti.
6. Sprendimai verčiami ribotais eksperimentais. Vietoj vienos dešimties metų vizijos galima lygiagrečiai išbandyti kelias priemones – darbo ir studijų grįžimo programas, pramoninių teritorijų konversijos modelius, naujas viešųjų erdvių funkcijas, kultūros ir gamtos maršrutus, būsto ar mobilumo sprendimus – ir matuoti jų poveikį.
7. Grįžtamasis ryšys grąžinamas į tą pačią sistemą. Miesto politika tampa ne dokumentu, kuris po patvirtinimo penkerius metus saugomas serveryje, o nuolat atnaujinama hipotezių ir rezultatų sistema. Kiekvienas įgyvendintas sprendimas sukuria naujus duomenis ir naują kolektyvinio vertinimo ciklą.

Kompetencija lieka, bet nustoja būti rangu

Dažniausias prieštaravimas tokiai architektūrai būtų paprastas: ar miestą gali projektuoti visi? Negali – jei „projektuoti“ reiškia apskaičiuoti tiltą, modeliuoti transporto srautą, įvertinti grunto savybes ar parengti teritorijų planavimo dokumentą. Tačiau iš to neišplaukia, kad ekspertas vienas geriausiai žino, kokį miestą gyventojai turėtų kurti.

Posthierarchijoje kompetencija tampa funkcija. Ekspertas turi didesnį svorį ten, kur galima patikrinti jo žinias ir kur sprendimui būtina specializuota informacija. Gyventojas turi nepakeičiamą kompetenciją savo kasdienės patirties lauke: jis žino, kur realiai nesaugu pereiti gatvę, kodėl šeima svarsto išvykti, kodėl tam tikra viešoji erdvė neveikia, kokį socialinį vaidmenį turėjo uždaryta gamykla ar ko trūksta norint pradėti verslą. Šios žinios nėra žemesnės – jos yra kitos rūšies.

Tokioje sistemoje savivaldybės taryba ir administracija taip pat neišnyksta. Jos išlaiko teisines pareigas, biudžeto atsakomybę ir įgyvendinimo funkciją. Tačiau kolektyviai išgrynintam sprendimui jos nebepriešina vien institucinės nuomonės. Jei formalus sprendėjas pasirenka kitą kelią, jis turi paaiškinti, kokia nauja informacija, teisinė riba ar atsakomybės argumentas pateisina nukrypimą nuo bendro pažintinio rezultato.

Nuo miesto prekės ženklo prie gyvos miesto būsenos

Šiuolaikiniai miestai daug investuoja į įvaizdį: ieško ženklo, šūkio, išskirtinumo, vizualinio identiteto ir kelių lengvai komunikuojamų istorijų. Tai suprantama konkurencinėje turizmo, investicijų ir gyventojų pritraukimo aplinkoje. Tačiau tokia logika turi pavojų – miesto sudėtingumas redukuojamas iki produkto, kurį reikia aiškiai pozicionuoti.

Teleišės Alytus tam priešinasi jau pačia savo struktūra. Jis gali būti ir žalias, ir pramoninis, ir mažėjantis, ir patogus gyventi. Šios savybės nėra rinkodaros klaida. Jos yra tikrovė. Posthierarchinė miesto komunikacija neturėtų mėginti šio prieštaringumo užglaistyti. Ji galėtų rodyti, kaip miestas mąsto savo prieštaravimus ir ką su jais daro.

Tada miesto pasakojimas taptų ne strategijos pradžia, o jos išvestimi. Jei alytiškiai, ekspertai, verslai ir institucijos kolektyviai susitaria, kokia pramonė dera su žalio miesto gyvenimo kokybe, kaip turi būti naudojamas pramoninis paveldas, kokios sąlygos padėtų žmonėms planuoti ateitį Alytuje ir kokie eksperimentai veikia, komunikacijos specialistams nebereikia išrasti tapatybės. Jie gali pasakoti realų bendro mąstymo procesą.

Miestas kaip kolektyvinis subjektas

Aušros Teleišės žvilgsnis vertingas todėl, kad miesto nebesusiaurina iki pastatų, planų ar oficialios istorijos. Alytus jos pasakojime yra persidengiančių laikų, erdvių, biografijų ir emocijų sistema. Posthierarchija siūlo šią antropologinę intuiciją užbaigti instituciškai.

Jei miestas turi daug atminčių, jam reikia ne vien daugiabalsės ekspozicijos. Jei jis turi daug interesų, jam reikia ne vien viešo svarstymo. Jei jame išskaidytos žinios, jam reikia ne vien ekspertų konsultacijos. Reikia architektūros, kurioje daugybė žmonių galėtų sistemingai siūlyti, tikrinti ir vertinti alternatyvas, o kompetencija būtų panaudojama ten, kur ji reikalinga, neužvaldant viso sprendimo.

Tokiame mieste „žalias“ ir „pramoninis“ nebeturi kovoti dėl teisės tapti vieninteliu Alytaus apibrėžimu. Kiekvienas konkretus klausimas – nauja gamykla, seno fabriko konversija, viešosios erdvės paskirtis, jaunų šeimų politika ar kultūrinio paveldo interpretacija – gali būti sprendžiamas atskirai, įtraukiant tuos, kuriuos sprendimas paveiks, ir tuos, kurie turi reikalingų žinių.

Posthierarchinis miestas prasideda tada, kai žmonės ne tik pasakoja miestui savo istorijas. Jis prasideda tada, kai iš tų istorijų, žinių ir konfliktų miestas sugeba kolektyviai pagaminti geresnį sprendimą. Tada miestas jau nebeieško vien naujo būdo pasakoti apie save. Jis pradeda mąstyti kartu.

flowchart TD
    A["Daugybinės miesto patirtys"] --> B["Bendrai identifikuota problema"]
    B --> C["Anoniminės alternatyvos"]
    C --> D["Sutarimo ir poliarizacijos žemėlapis"]
    D --> E["Ekspertinis realybės patikrinimas"]
    E --> F["Riboti eksperimentai"]
    F --> G["Nauji duomenys ir grįžtamasis ryšys"]
    G -.-> B
    G --> H["Miestas kaip kolektyvinis subjektas"]
    classDef input fill:#f4f1ea,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef process fill:#e9e5dc,stroke:#6f6d66,color:#191916
    classDef post fill:#f4f1ea,stroke:#a93b2b,color:#191916,stroke-width:2px
    class A input
    class B,C,D,E,F,G process
    class H post