POSTHIERARCHIJOS ATLASAS · 002

Kas spręs? Kaip susidaro sprendyvių grupė

Nuo paraiškos registravimo iki laikino kolektyvinio intelekto

? Punktyru pažymėtas sąvokas galima paspausti ir trumpai išskleisti.

Pirmajame „Posthierarchijos atlaso“ straipsnyje sekėme kultūros projektą nuo idėjos iki kolektyvinės analizės, finansavimo ir sklaidos. Tačiau toks kelias įmanomas tik tada, kai aplink konkrečią paraišką susidaro pakankamai kompetentinga žmonių grupė. Ji negali būti iš anksto paskirta komisija, bet negali būti ir atsitiktinė minia. Kaip tokia grupė atsiranda?

Tradicinė sistema pradeda nuo klausimo: kas turi teisę vertinti? Ji sudaro ekspertų sąrašą, paskiria komisiją ir suteikia jai sprendimo mandatą.

Posthierarchinė sistema pradeda nuo kito klausimo: kokia kompetencijų konfigūracija reikalinga šiai konkrečiai paraiškai, ir kaip ją suburti neįtvirtinant nuolatinės sprendimo galios?

Šiame tekste pilnateisį kolektyvinės sprendybos dalyvį vadiname sprendyviu.

Posthierarchija neturi iš anksto žinoti, kas yra „geriausi ekspertai“. Ji turi gebėti kiekvienai naujai problemai iš ankstesnio patikimo indėlio istorijos surinkti tinkamą žmonių ir specializacijų konfigūraciją.

Visas procesas – nuo paraiškos iki klasterio uždarymo

1. Registruojama paraiškaJi tampa konkretaus laikino klasterio objektu.
2. DI preliminariai numato galimas reikalingas specializacijasPagal paraiškos branduolį ir svarbią periferiją DI suformuoja tik orientacinį specializacijų sąrašą ir kvietimus.
3. Registruojasi susidomėję dalyviaiPrisijungti gali sistemos pakviesti žmonės arba tie, kurie patys mano galintys būti naudingi šiai paraiškai.
4. Dalis dalyvių įeina tiesiai kaip sprendyviaiJeigu žmogus jau turi pakankamą DI preliminariai reikalinga laikomos specializacijos svorį, jo ankstesnė patikimo indėlio istorija gali būti pakankama tiesioginiam dalyvavimui.
5. Kiti pereina pretendento filtrąDI sugeneruoti klausimai tikrina, ar žmogus pakankamai gerai supranta paraiškos tematiką ir svarbius jos periferinius aspektus.
6. Pretendentas tampa kandidatuPakankamą rezultatą pasiekęs žmogus realias idėjas vertina šešėliniu režimu: sistema jo vertinimus apskaito, bet dar neįtraukia į kolektyvinį rezultatą.
7. Klasteris startuoja, kai susidaro kritinė suminė specializacijų masėVienu metu gali prasidėti vienas arba keli sprendybos projektai, jei kiekvienam jų pakanka patikimo pažintinio potencialo.
8. Darbo metu gali jungtis nauji žmonės ir kurtis nauji projektaiKlasterio struktūra nėra užšaldoma starto momentu.
9. Projektui artėjant į pabaigą tikslinamos jo specializacijosDalyviai siūlo, kokios specializacijos tiksliausiai apibūdina faktiškai atliktą pažintinį darbą, ir vertina jų svarbą.
10. Klasteris baigiamas aiškiomis rezoliucijomisProjektai užbaigiami, tęstiniai klausimai perduodami kitoms grupėms, susitariama dėl tolesnės paraiškos eigos, o laikina grupė išsiskirsto neatskleidžiant jos narių tapatybių.

1. Klasteris kuriamas vienai konkrečiai paraiškai

Klasteris nėra „fotografijos ekspertų“, „kultūros ekonomikos“ ar „technologijų“ bendruomenė. Jo objektas – viena konkreti paraiška.

Paraiška gali būti paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Pradėjus ją analizuoti gali paaiškėti, kad reikia atskirai nagrinėti technologinį realizuojamumą, auditoriją, biudžetą, meninę logiką, rizikas, teisinius apribojimus ar net klausimus, kurių paraiškos autorius iš pradžių nebuvo suformulavęs.

Todėl klasteryje gali vienu metu arba nuosekliai veikti daug atskirų sprendybos projektų – brainstormingų.

Klasterio architektūra todėl nėra iš anksto baigtas planas. Ji vystosi kartu su pačia analize.

2. DI prieš startą gali pasiūlyti tik specializacijų orientyrus

Registravus paraišką DI pirmiausia analizuoja jos tematinį branduolį ir svarbią periferiją. Pavyzdžiui, meno projektui gali būti reikalingas ne tik meninis išmanymas, bet ir technologinių galimybių, įgyvendinimo kainos, auditorijos, autorių teisių ar organizacinių rizikų supratimas.

Pagal tai DI preliminariai sugeneruoja galimų reikalingų specializacijų orientyrus.

Šie orientyrai reikalingi tam, kad sistema galėtų ieškoti žmonių. Ji gali pakviesti dalyvius, kurie ankstesniuose klasteriuose jau yra sukaupę atitinkamų specializacijų svorius.

Tačiau DI prognozė nėra galutinis sprendimas. Tikrasis konkretaus brainstormingo pažintinis turinys gali pasirodyti kitoks negu buvo galima numatyti iš paraiškos teksto.

DI pradžioje padeda surasti tikėtinai reikalingus žmones. Pats kolektyvinis procesas vėliau parodo, kokios specializacijos iš tiesų buvo svarbios.

3. Žmonės registruojasi ne kaip „ekspertai apskritai“

Dalyvis sistemoje neturi vieno universalaus eksperto balo. Jis turi daugybę skirtingų specializacijų svorių.

Viename ankstesniame klasteryje žmogus galėjo sustiprinti dokumentinės fotografijos specializacijos svorį, kitame – vizualinės antropologijos, trečiame – projekto rizikos vertinimo. Naujos paraiškos klasteris gali pasinaudoti bet kuria iš šių patikimo indėlio istorijų.

Žmonės į naują klasterį patenka dviem pagrindiniais keliais. Sistema gali juos pakviesti pagal preliminariai reikalingas specializacijas. Arba žmogus gali pats užsiregistruoti, nes mano turintis paraiškai naudingų žinių.

Jeigu jo jau sukauptas aktualios specializacijos svoris pakankamas, jis gali iš karto pradėti kaip sprendyvis. Jeigu sistemos turimos informacijos nepakanka, prasideda pretendento kelias.

4. Pretendento testas tikrina, ar jis žino tai, ko reikia šiai paraiškai

Pretendento testavimo tikslas nėra ieškoti kuo daugiau dalykų, kurių žmogus nežino. Pagrindinis klausimas yra kitas:

Ar pretendentas pakankamai gerai supranta nagrinėjamos paraiškos problemų lauką, kad galėtų pilnavertiškai dalyvauti jos klasteryje?

DI pagal paraišką formuluoja klausimus iš jos pagrindinio tematinio branduolio ir iš svarbių periferinių sričių. Tokia periferija gali būti įgyvendinimo kaina, technologinis realizuojamumas, rizikos, organizaciniai apribojimai, auditorija ar kiti aspektai, be kurių paraiškos sprendybos būtų paviršutiniškos.

Klausimai neturi būti tik paprasti testai su vienu akivaizdžiai teisingu atsakymu. Tarp atsakymų gali būti:

• „Nė vienas pateiktas atsakymas nėra teisingas“;
• „Visi atsakymai yra teisingi“;
• „Nežinau“;
• keli atsakymai, kurių teisingumo laipsnį reikia įvertinti.

DI gali pateikti ir tokį klausimą, kurio prielaida pati problemiška arba klaidinga. Tokiu būdu tikrinama ne vien faktų atmintis, bet ir tai, ar žmogus supranta klausimo struktūrą, pastebi klaidingas prielaidas, skiria visiškai teisingą atsakymą nuo tik iš dalies teisingo ir geba pripažinti, kad atsakymo nežino.

Atskirų atsakymų teisingumą galima vertinti skalėje nuo −5 iki +5, tačiau šios skalės funkcija čia kita negu idėjų vertinime: ji nusako, kiek klaidingu ar teisingu pretendentas laiko pateiktą atsakymą.

Gebėjimas atpažinti savo nežinojimą yra naudingas papildomas signalas, tačiau tai nėra testo centras. Centro klausimas išlieka: ar žmogaus mentalinis modelis pakankamai tiksliai apima tai, ką reikia suprasti pilnaverčiam darbui su šia paraiška?

5. Kandidatas jau dalyvauja realiame procese, bet dar nekeičia rezultato

Pakankamą DI testo rezultatą pasiekęs pretendentas tampa kandidatu.

Jis jau vertina realias kitų dalyvių pateiktas idėjas. Tačiau jo vertinimai yra šešėliniai: sistema juos apskaito, bet jie dar nedaro įtakos kolektyviniam rezultatui.

Tik per pakankamą bendrų atvejų skaičių galima pamatyti kandidato vertinimo profilį.

Jis neturi sutapti su daugumos vidurkiu ir neturi būti kito žmogaus kopija. Tačiau jo vertinimai turi parodyti patikimą mentalinio modelio ryšį bent su vienu didelį aktualios specializacijos svorį turinčiu sprendyviu.

Kai tokio patikimumo pakanka, kandidatas tampa sprendyviu. Nuo tada jo vertinimai jau dalyvauja kolektyviniame rezultate, o pats žmogus gali teikti savo idėjas.

6. Idėja vertinama skalėje nuo −5 iki +5. Tačiau 0 yra blogiausias balas

Skalė nuo −5 iki +5 naudojama idėjoms, o ne visam projektui ar paraiškai vertinti.

Teigiami balai reiškia pritarimą idėjai, neigiami – nepritarimą. Kraštutiniai −5 ir +5 yra galimi, tačiau jų nerekomenduojama vartoti be labai aiškaus pagrindo. Realiame sprendimų lauke beveik nebūna idėjų, kurios būtų absoliučiai beviltiškos arba absoliučiai genialios.

Tačiau matematinis skalės centras čia nėra semantinis centras.

0 yra pats blogiausias idėjai suteikiamas balas. Jis reiškia ne stipriausią nepritarimą, o tai, kad idėja neturėtų toliau gaišinti kolektyvinio dėmesio kaip normaliai vertintina alternatyva.

Nulinis balas suteikiamas bent šiais atvejais:

• idėja kartojasi – kad tie patys teiginiai pakartotinai negaišintų klasterio dalyvių laiko;
• vienoje idėjoje pateikti keli skirtingai vertintini teiginiai – nes jų neįmanoma prasmingai įvertinti vienu balu;
• idėja banali – ji neprideda sprendybai naujos vertės;
• idėja neatitinka konkretaus projekto temos;
• idėja parašyta nesuprantamai – jos turinio neįmanoma patikimai interpretuoti;
• iš idėjos tampa aiškus jos autorius – tada pažeidžiama anoniminio vertinimo logika ir atsiranda statuso ar asmeninio santykio poveikio rizika.

7. Klasteris neprasideda vien todėl, kad užsiregistravo daug žmonių

Po paraiškos registravimo sistema turi ne tik surinkti dalyvius, bet ir įsitikinti, kad susidarė pakankamas pažintinis potencialas.

Vienas ar keli pradiniai brainstormingai gali startuoti tada, kai jiems susidaro kritinė suminė specializacijų masė.

Ji nėra žmonių skaičius. Penki žmonės, kurių specializacijų profilis labai tiksliai atitinka problemą, gali sudaryti stipresnę pradinę grupę negu dvidešimt žmonių, turinčių tik paviršutiniškai susijusių žinių.

Klasterio startas taip pat nėra galutinis įėjimo uždarymas. Nauji dalyviai gali registruotis ir prisijungti jau vykstant sprendybai, jei jų specializacijos tampa aktualios arba jie patys mato galintys prisidėti.

8. Tikrosios projekto specializacijos dažniausiai išryškėja jam artėjant į pabaigą

Pradėdamas projektą DI gali tik preliminariai spėti, kokių specializacijų reikės. Tačiau realiai nagrinėjama sritis dažnai išryškėja tik po daugelio idėjų, vertinimų ir naujų problemos pjūvių.

Todėl konkretaus brainstormingo specializacijos praktiškai niekada neturėtų būti galutinai nustatytos iš anksto.

Projekto eigoje kiekvienas dalyvis gali pasiūlyti specializaciją, jeigu mato, kad ji tiksliai apibūdina projekte nagrinėjamą sritį. Dažniausiai tokie pasiūlymai tampa prasmingiausi projektui jau artėjant į pabaigą, kai geriausiai matyti, koks pažintinis darbas iš tikrųjų buvo atliktas.

Kiti dalyviai pasiūlytą specializaciją vertina. Kuo didesnį kolektyvinį įvertinimą ji gauna, tuo didesnė jos svarba laikoma konkrečiame projekte.

Specializacija nėra etiketė, kurią administracija priklijuoja problemai prieš darbą. Ji yra vienas iš pačios sprendybos rezultatų.

9. Specializacijos svoris auga pagal indėlį – bet turi prisotinti

Kai projektas artėja prie pabaigos, sistema jau gali susieti du dalykus: kokios specializacijos jame iš tiesų buvo svarbios ir kiek kiekvienas dalyvis prisidėjo prie galutinio rezultato.

Dalyviui priauga tokia atitinkamos specializacijos svorio dalis, kokį indėlį jis įnešė į rezultatą, atsižvelgiant ir į pačios specializacijos svarbą tame projekte.

Tačiau šis augimas negali būti tiesinis. Jeigu kiekvienas sėkmingas dalyvavimas pridėtų tą patį svorio kiekį, ilgai sistemoje veikiantys žmonės sukauptų milžinišką istorinį pranašumą. Jų balsai pradėtų dominuoti ne todėl, kad konkrečiame naujame klausime jų sprendimas būtinai geresnis, o todėl, kad jie tiesiog ilgiau buvo sistemoje.

Dar pavojingesnis būtų eksponentinis augimas: jis labai greitai sukurtų nedidelę beveik neįveikiamų „super-ekspertų“ grupę. Formaliai hierarchijos nebūtų, bet praktiškai atsirastų nauja oligarchija.

Todėl specializacijos svoris turi augti su prisotinimu: pradžioje nauji patikimi rezultatai svorį augina gana sparčiai, tačiau kuo žmogus jau stipresnis, tuo mažesnį papildomą prieaugį suteikia kiekvienas kitas sėkmingas projektas.

Prisotinimas reikalingas dėl kelių priežasčių:

• kad ankstyvas dalyvavimas netaptų amžina privilegija;
• kad nauji stiprūs dalyviai turėtų realią galimybę priartėti prie senųjų;
• kad vieno žmogaus vertinimas, net ir labai patikimo, negalėtų užgožti visos grupės;
• kad kolektyvinė išmintis liktų kolektyvinė, o nevirstų kelių veteranų svertiniu sprendimu;
• kad sistema skatintų nuolat patvirtinti kompetenciją nauju darbu, o ne gyventi iš istorinės reputacijos.

Be to, ilgai nedalyvaujant specializacijos svoris gali palaipsniui mažėti. Kuo aukštesnį svorį žmogus yra sukaupęs, tuo daugiau naujo rezultatyvaus dalyvavimo reikia, kad jis būtų išlaikytas.

Patirtis turi suteikti daugiau įtakos. Tačiau posthierarchijoje jokia patirtis neturi tapti nuolatine teise spręsti už kitus.

10. Autorius gali būti vienas svarbiausių klasterio žinojimo šaltinių

Paraiškos autorius turi informacijos, kurios išorinis analitikas gali neturėti: kodėl pasirinkta konkreti forma, kokios alternatyvos jau atmestos, kurios rizikos paslėptos, kokia detalė iš šalies atrodo menka, nors realiai lemia visą projektą.

Jeigu autorius iš proceso pašalinamas vien todėl, kad yra suinteresuotas, kolektyvinė sistema praranda dalį vertingiausios informacijos.

Anoniminėje ir apskaitomoje aplinkoje autorius gali ne tik vertinti kitų idėjas. Dar svarbiau – jis gali siūlyti naujus brainstormingo projektus, kurie atvertų kitų dalyvių dar nepastebėtą paraiškos aspektą, ir anonimiškai teikti idėjas visuose jau veikiančiuose projektuose.

Kiti dalyviai nežino, kad idėją pateikė autorius. Todėl jo vardas, statusas ar interesas nesuteikia pasiūlymui privilegijos. Jei idėjos tekstas pats išduotų autorių, ji turėtų būti vertinama 0 ir nepatekti į normalų turinio reitingavimą.

Autoriaus dalyvavimo vertė yra ne stipresnis balsas, o galimybė anonimiškai į bendrą lauką įnešti tai, ko kiti dar nežinojo, kad reikia svarstyti.

Nauji projektai gali gimti, vykti lygiagrečiai arba iškeliauti iš klasterio

Sprendybos metu dalyviai gali siūlyti naujus projektus. DI taip pat gali pastebėti, kad iš esamų idėjų ir vertinimų susidarė atskiras klausimas, kurį verta nagrinėti savarankiškai.

Jeigu pakanka reikalingos suminės specializacijų masės, naujas brainstormingas gali startuoti tame pačiame klasteryje, net kai kiti projektai dar vyksta.

Tačiau kartais paaiškėja, kad klausimą geriau spręstų visai kita grupė. Dalyviai arba DI gali pasiūlyti projektą perduoti už klasterio ribų. Jei tam pritariama, to projekto brainstormingas dabartiniame klasteryje uždaromas, o klausimas perduodamas išorėn. Prireikus jam sukuriamas naujas klasteris ir buriama kita grupė.

Tai reiškia, kad problema nėra uždaroma administracinėje dėžutėje vien todėl, kad ten atsirado. Ji gali keliauti ten, kur susidarys geresnė jai reikalingų specializacijų konfigūracija.

Kada klasteris baigiasi?

Klasterio tikslas nėra egzistuoti. Jo tikslas – išanalizuoti konkrečią paraišką ir suformuoti aiškias rezoliucijas dėl tolesnės eigos.

Artėjant pabaigai turi būti aišku, kas su paraiška vyksta toliau: kurie sprendiniai priimti, ką reikia koreguoti, kokius darbus tęsti, ką finansuoti, ką perduoti kitai grupei, ką sustabdyti arba kokios papildomos sąlygos turi būti įvykdytos.

Kai jau vykstantys projektai užbaigti arba perduoti kitur ir naujų prasmingų su šia paraiška susijusių projektų nebeatsiranda, klasteris uždaromas.

Susidariusi grupė išsiskirsto. Jos dalyviams nereikia sužinoti, kas konkrečiai priklausė tai pačiai grupei. Apskaitomas anonimiškumas išlieka ir po proceso – grupė neturi virsti uždaru ekspertų klubu, socialiniu tinklu ar nauja institucine kasta.

Iš grupės lieka ne žmonių sąrašas, o dalyvavimo atmintis: pakitę specializacijų svoriai, KI valiuta, finansinis atlygis ir kolektyvinio proceso rezultatai.

flowchart TD
    A["1. Registruojama paraiška"] --> B["2. Sukuriamas laikinas paraiškos klasteris"]
    B --> C["3. DI preliminariai numato reikalingų specializacijų orientyrus"]
    C --> D["4. Kvietimai + atvira registracija"]
    D --> E{"Ar dalyvis jau turi pakankamą aktualios specializacijos svorį?"}
    E -- "Taip" --> F["Tiesioginis sprendyvio statusas"]
    E -- "Ne / nepakanka duomenų" --> G["Pretendentas: DI testas iš paraiškos branduolio ir svarbios periferijos"]
    G --> H{"Pakankamas žinojimo rezultatas?"}
    H -- "Ne" --> X["Kol kas neįleidžiamas į pilnavertę sprendybą"]
    H -- "Taip" --> I["Kandidatas: šešėliniai realių idėjų vertinimai"]
    I --> J{"Vertinimo profilis pakankamai patikimas?"}
    J -- "Dar ne" --> I
    J -- "Taip" --> F
    F --> K{"Ar konkrečiam projektui susidarė kritinė suminė specializacijų masė?"}
    K -- "Ne" --> D
    K -- "Taip" --> L["Startuoja vienas ar keli brainstormingai"]
    L --> M["Idėjų generavimas ir vertinimas; gali jungtis nauji dalyviai"]
    M --> N["Gali būti kuriami nauji projektai"]
    N --> O{"Ar projektą geriau vykdytų kita grupė?"}
    O -- "Taip" --> P["Projektas perduodamas už klasterio ribų / kuriamas naujas klasteris"]
    O -- "Ne" --> Q["Projektas tęsiamas šiame klasteryje"]
    Q --> R["Projektui artėjant į pabaigą siūlomos ir vertinamos faktinės specializacijos"]
    R --> S["Specializacijų svarbos svoriai patikslinami"]
    S --> T["Dalyviams auga specializacijų svoriai pagal realų indėlį ir su prisotinimu"]
    T --> U{"Ar dar atsiranda prasmingų su paraiška susijusių projektų?"}
    P --> U
    U -- "Taip" --> K
    U -- "Ne" --> V["Formuojamos aiškios rezoliucijos dėl tolesnės paraiškos eigos"]
    V --> W["Klasteris uždaromas"]
    W --> Y["Grupė išsiskirsto neatskleidus narių tapatybių"]
    Y --> Z["Lieka specializacijų svorių ir kito indėlio atmintis"]