Posthierarchijos žodynas

Sprendimų ir koordinavimo architektūra, kurioje teisė apibrėžti problemą, formuoti sprendimą ir daryti jam įtaką nėra automatiškai bei nuolat sutelkta vienoje pareigybėje, komisijoje ar institucijoje.

Posthierarchija nereiškia struktūros, vadovavimo ar atsakomybės panaikinimo. Ji atskiria formalų atsakingumą už vykdymą nuo pažintinio monopolio spręsti: konkrečiai problemai susidaro laikinos kompetencijų konfigūracijos, o įtaka kyla iš aktualios kompetencijos, patikimo indėlio ir kolektyvinės sąveikos. Darbui pasibaigus grupė išsiskirsto, lieka rezultatai ir indėlio atmintis, bet neturi susidaryti nuolatinis valdžios centras.

Organizuotas ir iteratyvus problemos diagnozavimo, idėjų generavimo, vertinimo, sprendinių formavimo, jų įgyvendinimo stebėsenos ir prireikus pakartotinio sprendimo procesas.

Sprendyba platesnė už balsavimą, konsultaciją ar paprastą brainstormingą. Ji apima problemos struktūros atradimą, alternatyvų kūrimą, anoniminį vertinimą, naujų klausimų atskyrimą, specializacijų išryškinimą, indėlio apskaitą, rezoliucijų formavimą ir grįžtamąjį ryšį iš įgyvendinimo. Sprendimas laikomas ne proceso pabaiga, o kito pažinimo ciklo pradžia, jei realybė pateikia naujų duomenų.

Pilnateisis kolektyvinės sprendybos dalyvis, galintis vertinti kitų idėjas, teikti savo sprendinius ir pagal savo aktualią kompetenciją prisidėti prie kolektyvinio rezultato.

Sprendyvis neturi universalaus eksperto titulo. Jis kaupia skirtingų specializacijų svorius pagal realų indėlį ankstesniuose projektuose, todėl jo įtaka yra kontekstinė, o ne statusinė. Naujoje paraiškoje pakankamas aktualios specializacijos svoris gali leisti patekti tiesiai į sprendyvius; kitu atveju taikomas pretendento ir kandidato kelias.

Konkrečiai paraiškai, problemai ar sprendimo laukui sukurta laikina kolektyvinės sprendybos aplinka.

Klasteryje gali vienu metu ar nuosekliai veikti keli sprendybos projektai. Dalyviai gali keistis ir jungtis proceso metu, o nauji klausimai – kurti naujus projektus ar būti perduodami kitoms grupėms. Klasteris uždaromas, kai jo užduotys išspręstos, perduotos arba nebėra pagrindo tęsti darbą. Klasteris nėra nuolatinė komisija ar organizacinis padalinys.

Atskira klasterio užduotis, kurioje anonimiškai generuojamos ir vertinamos idėjos konkrečiai problemai ar klausimui spręsti.

Viename klasteryje gali veikti daug tarpusavyje susijusių projektų. Nauji projektai gali kilti iš ankstesnių rezultatų, aptiktų prieštaravimų ar trūkstamų žinių. Jei klausimui reikia iš esmės kitos specializacijų konfigūracijos, jis gali būti perduotas už esamo klasterio ribų. Kiekviena pateikiama idėja turi būti kiek įmanoma savarankiška ir atskirai įvertinama.

Pažintinė ir praktinė kompetencijos sritis, apibūdinanti, kokio pobūdžio žinios, patirtis ar gebėjimai buvo realiai svarbūs konkrečiam sprendybos projektui.

Specializacija nėra vien diplomas, pareigybė ar profesinis titulas. Ji paprastai nėra galutinai nustatoma prieš projektą: DI pradžioje gali pateikti orientyrus, o projekto eigoje dalyviai gali siūlyti tikslesnius specializacijų aprašymus ir vertinti jų reikšmę. Taip sistema sieja kompetenciją su konkrečiu atliktu darbu, o ne su nuolatiniu statusu.

Kolektyvinis rodiklis, parodantis, kiek konkreti specializacija buvo svarbi konkretaus sprendybos projekto rezultatui.

Šis svoris nėra dalyvio savęs įvertinimas. Jis išryškėja iš kolektyvinio vertinimo ir leidžia susieti projekto turinį su dalyvių realiu indėliu. Kuo svarbesnė specializacija konkrečiam rezultatui, tuo didesnę reikšmę ji turi atnaujinant atitinkamus dalyvių specializacijų svorius.

Dalyvio sukaupto patikimo indėlio konkrečioje specializacijoje rodiklis, apibūdinantis jo funkcinę kompetenciją toje srityje.

Žmogus gali turėti daug skirtingų specializacijų svorių, uždirbtų skirtinguose klasteriuose. Nauja paraiška naudoja tik jai aktualią šios istorijos dalį. Svoris auga pagal realų indėlį ir specializacijos svarbą projekte, tačiau neturi virsti nuolatiniu eksperto rangu ar valdžios titulu.

Principas, pagal kurį kiekvienas papildomas patikimas indėlis jau didelį specializacijos svorį padidina vis mažiau.

Prisotinimas saugo sistemą nuo naujos oligarchijos: ankstyvas dalyvavimas netampa amžina privilegija, nauji stiprūs dalyviai gali priartėti prie senųjų, o keli veteranai negali ilgainiui monopolizuoti kolektyvinio rezultato. Ilgai nebedalyvaujant ar keičiantis sričiai svoris gali mažėti.

Pakankamas konkrečiam projektui aktualių dalyvių specializacijų svorių, jų įvairovės ir tarpusavio papildomumo derinys, leidžiantis pradėti kompetentingą kolektyvinį darbą.

Tai nėra paprastas žmonių skaičius. Nedidelė, bet komplementari stiprių specializacijų grupė gali turėti didesnį pažintinį potencialą negu didelė, problemai menkai tinkama minia. Pradiniame etape aktualumas gali būti vertinamas pagal DI pateiktus orientyrus, tačiau projektui vystantis reali kompetencijų struktūra gali būti tikslinama.

Žmogus, norintis dalyvauti klasteryje, tačiau neturintis pakankamos sistemoje užfiksuotos aktualios specializacijos istorijos, kad iš karto taptų sprendyviu.

Pretendentui DI gali generuoti klausimus iš paraiškos tematinio branduolio ir svarbios periferijos. Tikslas – ne suteikti formalų pažymėjimą, o patikrinti, ar žmogus pakankamai supranta problemų lauką, kad galėtų pereiti į kitą dalyvavimo etapą.

Rodiklis, apibendrinantis, kaip gerai pretendentas supranta nagrinėjamos paraiškos tematiką ir sprendybai reikšmingus periferinius aspektus.

Testas gali tikrinti faktines žinias, atsakymų teisingumo laipsnį, klaidingas prielaidas, technologinį realizuojamumą, kainą, rizikas, priežastinius ryšius ir kitus paraiškai svarbius aspektus. Pakankamas rezultatas leidžia pereiti į kandidato stadiją, tačiau pats savaime nesuteikia nuolatinio eksperto statuso.

Gebėjimas adekvačiai vertinti savo žinojimo ribas, neapibrėžtumą ir tikimybę, kad pateiktas atsakymas ar vertinimas yra klaidingas.

Episteminis kalibravimas yra papildomas, bet ne pagrindinis kompetencijos signalas. Testuose gali būti pasirinktys „Nežinau“, „Nė vienas pateiktas atsakymas nėra teisingas“ ar „Visi atsakymai yra teisingi“, taip pat klausimai su klaidingomis prielaidomis. Tikslas – atskirti tikrą supratimą nuo nepagrįsto užtikrintumo.

Pretendentas, pasiekęs pakankamą žinojimo rezultatą ir įleistas šešėliniu režimu vertinti realias klasterio idėjas.

Kandidatas dar negali teikti savo sprendinių, o jo vertinimai nekeičia kolektyvinio rezultato. Jo realus vertinimo profilis naudojamas nustatyti, ar žmogus geba patikimai vertinti gyvoje sprendybos aplinkoje ir gali pereiti į sprendyvio statusą.

Kandidato realiai pateiktas idėjos vertinimas, kurį sistema registruoja ir analizuoja, bet kol kas neįtraukia į kolektyvinio rezultato skaičiavimą.

Šešėlinis režimas leidžia tikrinti žmogaus vertinimo modelį realioje sprendyboje, nesuteikiant dar nepatvirtintam dalyviui tiesioginės įtakos bendram rezultatui. Taip kompetencija tikrinama ne vien testu, bet ir elgesiu su tikromis idėjomis.

Daugelio to paties dalyvio idėjų vertinimų seka ir struktūra, leidžianti atpažinti santykinai stabilų jo mentalinį vertinimo modelį.

Kandidato profilis neturi kopijuoti daugumos. Jis turi rodyti patikimą ryšį su kompetentingais vertinimo modeliais, ypač ten, kur egzistuoja didelį aktualios specializacijos svorį turintys sprendyviai. Individualūs nuokrypiai nėra savaime klaida: jie gali būti naujos įžvalgos šaltinis.

Skalė nuo −5 iki +5, naudojama atskiros idėjos, o ne viso projekto, autoriaus ar paraiškos vertinimui.

Teigiami balai reiškia pritarimą, neigiami – nepritarimą. Kraštutiniai −5 ir +5 galimi, bet turėtų būti naudojami tik išskirtiniais atvejais. 0 šioje skalėje nėra neutralumas: jis rezervuotas diagnostiniam atmetimui, kai idėja netinka normaliam kolektyviniam reitingavimui.

Diagnostinis kodas, reiškiantis, kad pateikta idėja netinka normaliam kolektyviniam reitingavimui ir neturėtų eikvoti bendro dėmesio.

0 gali būti skiriamas, kai idėja kartojasi, viename įraše sujungiami keli skirtingai vertintini teiginiai, ji banali, neatitinka projekto temos, yra nesuprantama arba atskleidžia autorių. −5 vis dar reiškia labai stiprų nepritarimą prasmingai ir vertinamai idėjai; 0 reiškia kitą diagnostinę kategoriją.

Režimas, kuriame sistema žino dalyvio tapatybę ir apskaito jo veiksmus, tačiau kiti dalyviai nemato idėjų autorių ir nebūtinai žino visą grupės sudėtį.

Anonimiškumas mažina statuso, reputacijos, asmeninių santykių ir interesų spaudimo poveikį vertinimui, o apskaitomumas leidžia kaupti kompetencijos istoriją, atlyginti indėlį ir taikyti atsakomybės taisykles. Tai nėra neatsakingas anonimiškumas: tapatybė slepiama nuo kitų dalyvių, bet ne nuo pačios sistemos.

Platformoje apskaitomas vienetas, kurį dalyvis gali kaupti už vertingą indėlį į kolektyvinio intelekto procesą.

KI valiuta yra viena iš indėlio apskaitos ir motyvacijos priemonių greta specializacijų svorių ir galimo finansinio atlygio. Ji gali fiksuoti sukurtą vertę, tačiau nėra formalus valdžios titulas ir savaime nesuteikia teisės kontroliuoti būsimų sprendimų.

Sąveikaujančios grupės gebėjimas sukurti problemos supratimą ar sprendinius, kurių nė vienas atskiras dalyvis neturėjo prieš sąveiką.

Kolektyvinis intelektas nėra apklausa, balsų suma, konsultacija ar atskirai susiformavusių nuomonių agregavimas. Jis atsiranda, kai vienų dalyvių idėjos keičia tai, ką kiti gali pastebėti, vertinti ir pasiūlyti, o ši sąveika generuoja naujus sprendinius, klausimus ar problemos struktūrą. Dalyvavimas tampa kolektyviniu intelektu tik tada, kai sąveika gali pakeisti bendrą rezultatą.

Iš anksto nežinomas bendras vertinimo orientyras, išryškėjantis iš kompetentingų, svertinių ir tarpusavyje sąveikaujančių vertinimų.

Kolektyvinė išmintis nėra žinoma iš anksto ir nėra paprasta daugumos nuomonė. Dalyvio racionali strategija – ne stumti savo interesą, o kuo tiksliau numatyti, kurios idėjos po kompetentingos grupės sąveikos bus atpažintos kaip stipriausios. Tokia strategija derina individualų vertinimą su bandymu „pataikyti į kolektyvinę išmintį“.

Sprendimas konkrečią klasteryje iškilusią problemą perduoti kitai grupei, kai jai reikia iš esmės kitos specializacijų konfigūracijos.

Iškėlimą gali siūlyti dalyviai arba DI. Grupei pritarus, brainstormingas šiuo klausimu dabartiniame klasteryje uždaromas, o problema gali būti perduota kitam klasteriui arba jai gali būti kuriamas naujas. Taip viena grupė neapsimeta kompetentinga ten, kur jos pažintinis pajėgumas nepakankamas.

Aiškiai suformuluotas klasterio darbo rezultatas, nusakantis, kas su paraiška ar atskiru jos klausimu turi vykti toliau.

Rezoliucijos gali numatyti tęsimą, koregavimą, finansavimą, eksperimentą, papildomas sąlygas, perdavimą kitai grupei, stabdymą ar kitą tolesnę eigą. Rezoliucija nėra nekintamas verdiktas: jei jos įgyvendinimas pateikia naujų reikšmingų duomenų, klausimas gali grįžti į naują sprendybos ciklą.

Dinamiškai besikeičianti žmonių visuma, kuri konkretaus klasterio gyvavimo metu dalyvauja nagrinėjant paraišką ar problemą.

Grupė gali pildytis naujais dalyviais, jos nariai gali dalyvauti skirtinguose projektuose, o dėl apskaitomo anonimiškumo jie neprivalo žinoti visos grupės sudėties. Uždarius klasterį grupė išsiskirsto; lieka rezultatai ir individualaus indėlio atmintis, bet ne nuolatinis komitetas.

Vertinimų struktūra, kai kompetentinga grupė suskyla į dvi ar daugiau aiškiai skirtingų pozicijų.

Poliarizacija nėra automatinė projekto silpnumo ar dalyvių nesusikalbėjimo diagnozė. Ji gali rodyti gilią, dar neišspręstą problemos takoskyrą, skirtingas prielaidas ar vertybes. Tokiu atveju pati poliarizacija tampa informacija ir gali būti pagrindas naujam sprendybos projektui.

Situacija, kai idėja ar sprendinys stipriai atpažįstamas keliose skirtingose specializacijų, patirties ar problemos perspektyvose.

Rezonansas padeda pastebėti idėjas, sujungiančias anksčiau atskirus problemos pjūvius. Jis nėra tas pats, kas populiarumas ar balsų dauguma: ypač svarbu, ar idėją nepriklausomai stipriai vertina skirtingų kompetencijų žmonės.

Skirtingų subjektų perspektyvų sąveika, kurioje bendras problemos supratimas susidaro ne panaikinant individualius požiūrius, o jiems vienas kitą papildant, tikslinant ir keičiant.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje intersubjektyvumas yra sinergijos šaltinis: vieno dalyvio anoniminė idėja gali atverti aspektą, kurio kiti iki tol nematė, o jų reakcijos gali sukurti naujus sprendinius. Bendrumas čia atsiranda per sąveiką, o ne per priverstinį vienodumą.

Sprendimų sistemos asimetrija, kai teisė apibrėžti problemą, atrinkti reikšmingas žinias, interpretuoti faktus ir legitimuoti sprendimą priklauso nuo institucinės padėties.

Pažintinė hierarchija gali egzistuoti net tada, kai žmonės formaliai konsultuojami ar kviečiami pasisakyti. Esminis klausimas – kieno žinios realiai keičia sprendimo struktūrą. Posthierarchija siekia šią privilegiją atsieti nuo pareigų ir paskirstyti pagal aktualią kompetenciją, patirtį bei kolektyvinės sprendybos procesą.

Įtaka sprendimui, kylanti pirmiausia iš pareigų, titulo, rango, reputacijos ar institucinės padėties, o ne iš konkrečiai problemai aktualaus indėlio.

Posthierarchija nereiškia, kad patyrę ar patikimi žmonės netenka įtakos. Ji reikalauja, kad įtaka būtų nuolat pagrindžiama problemos kontekste. Mokytojas, vadovas, ekspertas ar institucijos vadovas gali būti svarbus dalyvis, tačiau jo pozicija neturi automatiškai paversti jo teiginio stipresniu už kitų teiginius.

Konkrečiai problemai aktualus žmogaus gebėjimas pateikti patikimą vertinimą ar vertingą sprendinį, nepriklausomai nuo jo bendro statuso ar pareigų.

Funkcinė kompetencija visada yra kontekstinė: tas pats žmogus vienoje sprendyboje gali būti labai svarbus, kitoje – periferinis. Ji gali remtis profesinėmis žiniomis, sukaupta patirtimi, specializacijos svoriu ar kitais patikimais signalais. Ši sąvoka padeda atskirti „kas yra ekspertas apskritai“ nuo „kas kompetentingas šiam klausimui“.

Žinojimas ir vertinimo gebėjimas, kylantis iš tiesioginio gyvenimo su problema, paslaugos naudojimo, darbo procese ar sprendimo pasekmių patyrimo.

Pacientas gali žinoti tai, ko nemato gydymo sistemos administratorius; mokinys – tai, ko nemato mokyklos vadovas; miesto gyventojas – tai, ko neparodo bendras statistinis rodiklis. Patirties kompetencija nepakeičia techninės ar profesinės kompetencijos, bet ją papildo ir gali atskleisti problemos dimensijas, kurios kitaip liktų nematomos.

Žmonių grupė, kurios gyvenimo sąlygas, galimybes, teises, rizikas ar kasdienę patirtį reikšmingai keičia svarstomas sprendimas.

Paveikiama grupė nėra automatiškai sprendimo savininkė ir jos pozicija nėra savaime teisinga, tačiau jos patirtis yra sprendybai reikšmingas žinių šaltinis. Posthierarchinėje architektūroje svarbu sukurti kanalą, kuriuo paveikiamų žmonių žinios galėtų realiai keisti problemos formulavimą ir sprendinius, o ne likti simboline konsultacija.

Grupė ar bendruomenė, kuri per organizuotą tarpusavio sąveiką geba formuoti bendrą problemos supratimą, sprendinius ir tęstinį veiksmą, neapsiribodama individualių nuomonių suma.

Miestas, mokykla, profesinė bendruomenė ar kita žmonių visuma tampa kolektyviniu subjektu ne vien todėl, kad turi daug narių. Tam reikia infrastruktūros, kurioje dalyviai gali vieni kitų idėjas matyti, vertinti, papildyti ir iš jų kurti naują bendrą rezultatą. Kolektyvinio subjekto valia nėra iš anksto duota – ji susidaro procese.

Principas, pagal kurį formalus teisinis ar administracinis atsakingumas už veiksmą nesuteikia išimtinės teisės vienam asmeniui ar institucijai suformuoti patį sprendimą.

Vadovas, gydytojas, savivaldybė ar kita institucija gali išlikti atsakinga už įgyvendinimą, teisėtumą ir saugumą, tačiau sprendimo pažintinis turinys gali būti formuojamas platesnėje kompetentingoje sprendyboje. Taip posthierarchija ne panaikina atsakomybę, o neleidžia atsakomybei automatiškai virsti pažintiniu monopoliu.

Sprendybos režimas, kuriame sprendimas laikomas patikrinama intervencija, o jo pasekmės sistemingai grąžinamos į kitą vertinimo ir koregavimo ciklą.

Sudėtingose sistemose neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti visų pasekmių. Todėl įgyvendinimas tampa mokymosi dalimi: nustatomi stebimi rodikliai, renkami rezultatai, fiksuojamos nenumatytos pasekmės ir, jei reikia, formuojamas naujas projektas. Adaptacinė sprendyba keičia vienkartinį „nusprendėme“ modelį į nuolatinį „sprendžiame – tikriname – mokomės – koreguojame“ ciklą.

Kolektyvinė sprendyba klausimais, kuriuose vien faktinių žinių nepakanka, nes reikia derinti konkuruojančias vertybes, normas, pareigas ar moralinius principus.

Normatyvinė sprendyba nėra vertybių pakeitimas balsų dauguma. Jos užduotis – išryškinti konkuruojančias prielaidas, pasekmes ir principus, leisti skirtingoms kompetencijoms bei moralinėms perspektyvoms sąveikauti ir ieškoti sprendinio, kuris geriausiai atlaiko kolektyvinį vertinimą. Ji ypač svarbi etikos, karo, rūpesčio, švietimo ir kitose srityse, kur faktas pats savaime nepasako, kas turėtų būti daroma.

Situacija, kai vienas asmuo, pareigybė, ekspertų grupė ar institucija praktiškai kontroliuoja problemos formulavimą, priimtinų žinių atranką ir galutinio sprendimo legitimavimą.

Pažintinis monopolis yra kraštutinė pažintinės hierarchijos forma. Jis gali išlikti net esant viešoms konsultacijoms, jei kitų dalyvių indėlis neturi realios galios pakeisti sprendimo struktūros. Posthierarchinė architektūra siekia monopolį skaidyti ne paprastu daugumos balsavimu, o kompetencijų įvairove, apskaitomu anonimiškumu, sąveika, svertiniu vertinimu ir grįžtamuoju ryšiu.