POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 021 ·
Premija, kuri pati pagamina geriausią knygą
Valdo Puteikio straipsnio „Prancūzų literatūros Goncourt’ų premija: užkulisiai, akibrokštai ir paradoksai“ posthierarchinė analizė
Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.
Literatūros premija nepakeičia nė vieno romano sakinio. Tačiau ji pakeičia tikimybę, kad tas sakinys bus perskaitytas. Kas turėtų spręsti, kuriems kūriniams suteikiama ši galia?
Valdas Puteikis straipsnyje „Prancūzų literatūros Goncourt’ų premija: užkulisiai, akibrokštai ir paradoksai“ atveria literatūrinio prestižo užkulisius: simbolinę piniginę premiją lydi didžiulis komercinis poveikis, o vertinimo istorijoje susipina estetiniai sprendimai, leidyklų interesai, lyčių nelygybė ir autorių reputacija. Tai pasakojimas apie instituciją, kurios sprendimas ne tik įvertina knygą, bet ir pakeičia jos galimybes būti pastebėtai. [1]
Publikacija: Skaityti originalų straipsnį →
TRUMPA VAIZDO APŽVALGA · 1 MIN. 14 SEK.
Kaip premija pagamina geriausią knygą?
Įsivaizduokime dvi vienodai meistriškai parašytas knygas. Kas nutinka, kai komisija apdovanoja vieną iš jų?
- Laureato knygai daugiau laiko skiria kritikai ir skaitytojai.
- Išaugęs tiražas vėliau gali atrodyti kaip papildomas knygos vertės įrodymas.
- Antroji knyga gali likti neperskaityta. Kurią iš jų prisiminsime po dešimties metų?
Ką iš tikrųjų apdovanoja premija?
Puteikio teksto stiprybė – gebėjimas parodyti, kad literatūros apdovanojimas nėra nuo visuomenės atskirtas estetinis aktas. Ypač svarbi autoriaus išlyga: didžiųjų leidyklų sėkmė savaime neįrodo korupcijos. Ji leidžia analizuoti institucijos veikimą nesupaprastinant jo iki sąmokslo. [1]
Tačiau čia atsiveria platesnis klausimas. Ar sprendimo priėmimo tvarka gali sistemingai siaurinti literatūros lauką net tuomet, kai visi jos dalyviai elgiasi sąžiningai?
Gali būti, kad komisijos nariai nuoširdžiai ieško geriausio kūrinio. Kad jie skaito atidžiai, ginčijasi argumentuotai ir nepriima jokių užkulisių nurodymų. Vis dėlto panaši profesinė aplinka, bendri estetiniai įpročiai ir tie patys kultūriniai ryšiai gali lemti, jog vienos literatūrinės patirtys jiems tampa lengviau atpažįstamos už kitas.
Tokia problema neišsprendžiama vien pakeitus nesąžiningą žmogų sąžiningu. Reikia klausti, kaip sudaryta pati sprendybos erdvė: kas į ją patenka, kokius argumentus joje galima išgirsti ir kaip skirtingi vertinimai virsta galutiniu sprendimu.
Premijos istorijoje literatūrinį vertinimą lydi reputacijos, interesų ir institucinio autoriteto įtampa.
Kaip organizuoti sprendybą, kad kūrinio ir argumento svorio iš anksto nenulemtų autoriaus, vertintojo ar leidyklos statusas?
Pripažinimas, kuris kuria savo paties įrodymus
Pasakymas, kad premija „pagamina geriausią knygą“, sąmoningai provokuoja. Jis nereiškia, kad apdovanotas kūrinys neturi literatūrinės vertės. Reiškia, kad būtina atskirti kūrinio savybes nuo institucijos sukurto jo statuso.
Knyga gali būti meniškai stipri dar iki apdovanojimo. Tačiau premija suteikia jai papildomų susitikimų su skaitytojais. Daugiau žmonių ją aptaria, daugiau kultūros tarpininkų į ją atsigręžia, daugiau interpretacijų pradeda cirkuliuoti viešumoje.
Taip gali susidaryti save stiprinantis ratas: kūrinys pripažįstamas vertingu, todėl sulaukia dėmesio; sukauptas dėmesys vėliau tampa papildomu jo vertingumo patvirtinimu.
Kita knyga, negavusi panašios galimybės, gali likti nuošalyje ne todėl, kad buvo įtikinamai paneigta jos meninė reikšmė, o todėl, kad jos beveik niekas rimtai nesvarstė.
Todėl premija paskirsto daugiau negu garbę. Ji paskirsto galimybes dalyvauti kultūrinėje atmintyje.
Ši galia savaime nėra blogis. Skaitytojų laikas ribotas, orientyrai reikalingi, o literatūrinė kompetencija turi vertę. Problema prasideda tada, kai vienos institucijos orientyras ima veikti kaip galutinis literatūros žemėlapis.
Gary pamoka: vardas taip pat dalyvauja vertinime
Ryškiausias Puteikio aprašytas epizodas – Romaino Gary sugrįžimas Émile’io Ajaro vardu. Jau apdovanotas rašytojas kitu vardu pelnė tą pačią premiją dar kartą, nors jos taisyklės to neleido. [1]
Šią istoriją vilioja pavadinti eksperimentu, įrodančiu, kad kritikai vertina pavardę. Tačiau tai nebuvo kontroliuojamas to paties teksto vertinimas su skirtingais autoriaus vardais. Todėl ji neleidžia tiksliai išmatuoti reputacijos poveikio.
Vis dėlto istorija iškelia esminę problemą: ar skaitydami kūrinį leidžiame jam mus nustebinti, ar pirmiausia ieškome to, ką jau manome žinantys apie autorių?
Atpažintas vardas gali suteikti pasitikėjimo avansą. Gali ir užverti duris: „šį autorių jau supratome“, „jo laikas praėjo“, „žinome, ko tikėtis“. Reputacija veikia abiem kryptimis.
Posthierarchinė išvada būtų procedūrinė: kur įmanoma, vertinimas turėtų prasidėti nuo kūrinio ir argumento, o autoriaus statusas neturėtų iš anksto nulemti jų svorio.
Tai nereiškia, kad tekstą įmanoma visiškai atskirti nuo istorijos, kalbos ar autoriaus patirties. Kontekstas gali būti būtinas interpretacijai. Tačiau kontekstas, padedantis suprasti kūrinį, ir reputacija, nurodanti, kiek juo žavėtis, nėra tas pats.
Kieno vardas svarbus skaitant kūrinį?
Literatūros vertinime svarbu atskirti kūrinio autoriaus ir kūrinio vertintojų anonimiškumą.
Autoriaus anonimiškumas gali sumažinti išankstines nuostatas, bet turi praktinių ribų. Publikuotą romaną galima atpažinti iš stiliaus, siužeto ar jau skaitytų recenzijų. Net nuėmus viršelį skaitytojas gali žinoti, kieno knygą laiko rankose. Anonimiškumą lengviau taikyti nepublikuotų rankraščių atrankoje negu plačiai aptariamų knygų konkurse. Todėl vertinant jau paskelbtą kūrinį jo autoriaus vardo slėpti nederėtų.
Vertintojų anonimiškumas padeda mažinti profesinio statuso įtaką svarstant argumentus. Jaunesnis literatūros tyrinėtojas neturėtų pritarti autoritetui vien dėl didesnės jo profesinės patirties. Žinomo kritiko pastaba neturėtų įgyti papildomos galios vien dėl jo pavardės.
Čia reikšmingas . Kūrinio vertintojai vieni kitų tapatybių nemato, tačiau platforma apskaito kiekvieno įžvalgas ir įverčius. Vertindami vieni kitų įžvalgas, skaitytojai patys kuria tvarkingas vertinimų struktūras. Kai skirtingi skaitytojai, kiekvienas remdamasis perskaitytu kūriniu, panašiai įvertina tą pačią įžvalgą, jų įverčiai telkiasi ir susidaro . Kartais išryškėja du poliai. Ta pati romano interpretacija vienus skaitytojus įtikina, kiti joje įžvelgia esminę spragą. Jų įverčių vidurkis galėtų atrodyti nuosaikus, nors abi grupės turi tvirtą nuomonę.
Socialiniame tinkle anoniminis komentaras gali likti paviene replika. Kolektyvinėje sprendyboje kiekvienas įvertinimas prisideda prie bendro rezultato. Tai sustiprina dalyvio atsakomybę nešališkai vertinti kitų idėjas.
Daugiau balsuojančiųjų dar nereiškia kolektyvinio intelekto
Uždarą komisiją pakeisti viešu internetiniu balsavimu būtų lengva. Tačiau tuomet literatūrinį autoritetą galėtų pakeisti reklamos biudžetas, gerbėjų mobilizacija ar didžiausias sekėjų skaičius.
Posthierarchinė alternatyva reikalauja kitokios sąveikos.
čia reikštų vienoje platformoje vykstančią sprendybą: dalyviai pateikia argumentus, susipažįsta su kitų įžvalgomis, jas vertina ir gali permąstyti savo pirminį supratimą. Vertinamas ne vien atsakymas į klausimą „kuri knyga patiko?“, bet ir argumentai, padedantys suprasti, ką kūrinys padaro literatūroje.
Ar jis atveria naują patirties perspektyvą? Ar jo kalba sukuria tai, ko neįmanoma pakeisti siužeto santrauka? Ar formalus eksperimentas prasmingas? Ar iš pirmo žvilgsnio nepatogus tekstas atskleidžia mūsų skaitymo įpročių ribas?
Tokiu būdu yra saviorganizuojantis procesas. Algoritmai organizuoja dalyvių sąveiką ir apskaičiuoja žmonių įverčių rezultatus, tačiau patys nenustato literatūrinės vertės. Argumentus kuria ir vertina žmonės.
Ką nesutarimas atskleidžia apie kūrinį?
Tarkime, romano pasakotojas tris kartus grįžta prie tos pačios vakarienės. Vienam skaitytojui kartojimas prailgsta. Kitas pastebi, kad pirmą kartą pasakotojas tyli apie tuščią vietą prie stalo, antrą kartą ją pamini, o trečią jau pasako, kam ji buvo skirta. Jo akimis, šis pasikartojimas leidžia pajusti, kaip sunku pasakotojui prabilti apie netektį.
Abi įžvalgos padeda tiksliau perskaityti tą pačią sceną. Dalyviai gali atsiversti šias vietas, pasiūlyti savą interpretaciją ir įvertinti, kiek kiekvieną išsakytą mintį pagrindžia tekstas. Net ir pastebėjęs tuščios vietos reikšmę skaitytojas gali manyti, kad scena per ilga. Dabar aiškiau, dėl ko jis nesutaria su kitu skaitytoju ir kas jam tame romane svarbu.
Bendras balas šios skirties neatskleistų. Drauge pateikti argumentai ir įverčių pasiskirstymas leistų pamatyti, kuri kūrinio savybė sukėlė nesutarimą. Kolektyvinė sprendyba padėtų geriau suprasti vertinimų skirtumus ir per juos atrasti kūrinio išskirtinumą.
Kaip skaitytojai galėtų skirti literatūros premiją?
Kvietimas dalyvauti būtų atviras kiekvienam, perskaičiusiam svarstomus kūrinius. Prieš įsitraukdamas skaitytojas turėtų išlaikyti . Dirbtinis intelektas parengtų klausimus apie konkrečius kūrinių epizodus, veikėjus ar pasakojimo detales. Į juos reikėtų atsakyti per trumpą laiką. Taip būtų tikrinama, ar pretendentas skaitė aptariamus kūrinius. Kaip juos suprato ir kuo grindžia savo vertinimą, jis galėtų parodyti jau dalyvaudamas sprendyboje.
Kūrinių analizė vertinga ir pati savaime. Jeigu dalyviai susitelktų premijai skirti, laureatą lemtų jų vertinimai pagal iš anksto paskelbtas premijos taisykles. Rengėjams tektų garbė per iškilmingą ceremoniją paskelbti dalyvių išrinktą laureatą.
Tokia premija galėtų atsirasti ir plėtotis savarankiškai. Pereinamuoju laikotarpiu tradicinė komisija ir kolektyvinės sprendybos dalyviai galėtų vertinti tuos pačius kūrinius lygiagrečiai ir kiekvieni paskelbti savo pasirinkimą. Jei jų pasirinkimai skirtųsi, skaitytojai turėtų progą atsiversti abi knygas ir palyginti, ką jose įžvelgė vertintojai.
Dalyvauti galėtų ir bibliotekos skaitytojas, ir literatūros tyrinėtoja. Galimybė pasiūlyti savą romano interpretaciją ir sužinoti, ką tame pačiame tekste pastebėjo kiti, suteiktų dar vieną priežastį knygą perskaityti. Panašiai skaitytojai galėtų telktis apie poeziją, esė ar dramaturgiją. Taip į viešą pokalbį apie literatūrą įsitrauktų daugiau žmonių, o dėmesio galėtų sulaukti įvairesni žanrai.
Premija kaip durys, o ne galutinis žodis
Vienas laureatas gali likti. Iškilmingas paskelbimas, tradicija ir viešas dėmesys taip pat gali likti. Posthierarchinė transformacija nereikalauja panaikinti kiekvieno kultūrinio ritualo.
Keistis turėtų jo santykis su kitomis galimybėmis.
Premija galėtų iškelti vieną kūrinį kartu palikdama viešai prieinamą platesnį vertingų kūrinių portfelį. Skaitytojai, bibliotekos ir leidėjai gautų ne vien nugalėtojo pavardę, bet ir argumentuotą kvietimą atrasti kitus tekstus. Pavyzdžiui, bibliotekos skaitytojų klubas kitam susitikimui galėtų pasirinkti daugiausia nesutarimų sukėlusį romaną.
Tokios procedūros poveikį reikėtų vertinti praktiškai: ar ji padeda aptikti anksčiau nepastebėtus kūrinius, ar mažina statuso įtaką argumentams, ar išsaugo prasmingą vertinimų įvairovę. Vien technologijos pavadinimas šių rezultatų negarantuoja.
Puteikio aprašyta premijos istorija leidžia kelti klausimą, svarbų ir Lietuvos kultūros institucijoms: kas gauna teisę paversti savo vertinimą kitų žmonių matomumo sąlyga?
Gera premija padeda atrasti knygą. Posthierarchiškai organizuota premija turėtų padėti atrasti ir tai, ko jos pačios laureato pasirinkimas neaprėpia.
Nes literatūros laisvę saugo ne vien teisė rašyti. Ją saugo ir galimybė būti perskaitytam be išankstinio centro leidimo.
Nuo vieno verdikto prie atviros pripažinimo tvarkos
Šaltiniai ir nuorodos
- Valdas Puteikis. „Prancūzų literatūros Goncourt’ų premija: užkulisiai, akibrokštai ir paradoksai“. LRT.lt, 2026-10-30. Analizuojamas šaltinis.
- culture.lt. „Kas išlaisvins kūrybą iš prisitaikymo?“. Posthierarchinė analizė 020. Susijęs tekstas apie meno vertinimą ir pripažinimo tvarką.
- Omnicracy. Kolektyvinės sprendybos platforma. Straipsnyje svarstoma, kaip tokioje platformoje skaitytojai galėtų nagrinėti kūrinius ir skirti premiją.