Posthierarchijos žodynas

Sprendybos režimas, kuriame sprendimas laikomas patikrinama intervencija, o jo pasekmės sistemingai grąžinamos į kitą vertinimo ir koregavimo ciklą.

Sudėtingose sistemose neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti visų pasekmių. Todėl įgyvendinimas tampa mokymosi dalimi: nustatomi stebimi rodikliai, renkami rezultatai, fiksuojamos nenumatytos pasekmės ir, jei reikia, formuojamas naujas projektas. Adaptacinė sprendyba keičia vienkartinį „nusprendėme“ modelį į nuolatinį „sprendžiame – tikriname – mokomės – koreguojame“ ciklą.

Harry G. Frankfurto sąvoka, nusakanti žmogaus norą, kad būtent tam tikras jo pirmosios eilės noras lemtų jo veiksmą.

Meno vertintojas gali norėti apginti mėgstamą autorių ir kartu norėti, kad jo vertinimą lemtų siekis būti sąžiningam. Antrasis siekis yra refleksyvus: žmogus sprendžia, kuriam savo norui nori suteikti veiksmą lemiančią galią. Kolektyvinės sprendybos atlygio taisyklės palaiko siekį vertinti nešališkai, nes pagrįstos įžvalgos pripažinimas tampa naudingas ir pačiam dalyviui. Ši praktinė atrama sieja asmens gebėjimą vertinti savo motyvus su socialinėmis jo veikimo sąlygomis.

Šaltinis: Harry G. Frankfurt, „Freedom of the Will and the Concept of a Person“ (1971).

Susijusios sąvokos: Nešališkas vertinimas · Atvirkštinė kalinio dilema · Socialinis atlygis

Dalyvių sąveikos tvarka, kurioje sistema žino dalyvio tapatybę ir apskaito jo veiksmus, tačiau dalyviai nemato vieni kitų tapatybių ir nežino visos klasterio sudėties.

Anonimiškumas mažina statuso, reputacijos, asmeninių santykių ir interesų spaudimo poveikį vertinimui, o apskaitomumas leidžia kaupti kompetencijos istoriją, atlyginti indėlį ir taikyti atsakomybės taisykles. Tai nėra neatsakingas anonimiškumas: tapatybė slepiama nuo kitų dalyvių, bet ne nuo pačios sistemos.

Meno vertinimo atveju atskiriami du autoriai: kūrinį sukūręs menininkas ir įžvalgą apie jį pateikęs sprendyvis. Menininko vardas gali būti viešas, o sprendyvio tapatybė kitiems dalyviams neatskleidžiama. Dalyviai vertina anonimiškai pateiktų minčių pagrįstumą, o platforma išsaugo ryšį tarp kiekvieno dalyvio ir jo indėlio.

Susijusios sąvokos: Nešališkas vertinimas · Objektyvizuojanti sprendyba

Savarankiška, atskirai įvertinama mintis apie nagrinėjamą klausimą ar kūrinį, kurios išvada pagrindžiama konkrečiais požymiais, pavyzdžiais arba paaiškintu priežastiniu ryšiu.

Meno vertinimo projekte sprendyvis gali paaiškinti, kodėl konkreti spektaklio pauzė atskleidžia personažo baimę, ir susieti ją su ankstesnėmis scenomis. Kiti dalyviai vertina ir šios minties tikslumą, ir pateiktą pagrindą. Įspūdis tampa argumentuota įžvalga, kai jo autorius parodo, kas kūrinyje leidžia taip spręsti. Viename įraše pateikiama viena aiški vertinimo mintis; skirtingai vertintini teiginiai atskiriami.

Susijusios sąvokos: Sprendybos projektas / brainstormingas · Nulinis idėjos vertinimas · Nešališkas vertinimas

Principas, pagal kurį formalus teisinis ar administracinis atsakingumas už veiksmą nesuteikia išimtinės teisės vienam asmeniui ar institucijai suformuoti patį sprendimą.

Vadovas, gydytojas, savivaldybė ar kita institucija gali išlikti atsakinga už įgyvendinimą, teisėtumą ir saugumą, tačiau sprendimo pažintinis turinys gali būti formuojamas platesnėje kompetentingoje sprendyboje. Taip posthierarchija ne panaikina atsakomybę, o neleidžia atsakomybei automatiškai virsti pažintiniu monopoliu.

Šiame kolektyvinio intelekto modelyje vartojamas paskatų principo pavadinimas: dalyviui apsimoka nešališkai prisidėti prie bendro rezultato, nes taip jis didina ir savo asmeninę naudą.

Dalyvis siekia uždirbti kuo daugiau balų, o didžiausias atlygis siejamas su vertinimais, artimais sąžiningos sąveikos metu išryškėjančiai kolektyvinei išminčiai. Todėl jam naudingiau tiksliai įvertinti anonimiškai pateiktą mintį negu palaikyti silpną idėją dėl numanomo jos autoriaus. Bendras atsakymas iš anksto nepaskelbtas: siekdamas į kolektyvinę išmintį „pataikyti“, dalyvis pats prisideda prie jos atsiradimo. Asmeninės naudos siekis taip palaiko bendrą pažintinę pastangą.

Susijusios sąvokos: Apskaitomas anonimiškumas · Kolektyvinė išmintis · Nešališkas vertinimas · Socialinis atlygis

Šiame modelyje – atsisakymas socialinių tinklų pelno logikos, pagal kurią platformų valdytojai žmonių dėmesį ir bendravimą paverčia pirmiausia savo pajamų šaltiniu.

Kolektyvinės sprendybos sumanymas atlygį nukreipia pačiam dalyviui už jo pažintinę pastangą ir nešališką vertinimą. Komercinis aspektas išlieka: bilietai ir knygų kuponai turi ekonominę vertę, o kultūros kūrimas bei sklaida reikalauja išteklių. Keičiasi atlygio pagrindas ir gavėjas: dalyvis gauna apčiuopiamą naudą už kultūros atpažinimą ir indėlį į bendrą supratimą. Dekomercializacija šia prasme nereiškia, kad kultūra ar dalyvio indėlis netenka ekonominės vertės.

Susijusios sąvokos: KI valiuta · Nešališkas vertinimas · Socialinis atlygis

Gebėjimas adekvačiai vertinti savo žinojimo ribas, neapibrėžtumą ir tikimybę, kad pateiktas atsakymas ar vertinimas yra klaidingas.

Episteminis kalibravimas yra papildomas, bet ne pagrindinis kompetencijos signalas. Testuose gali būti pasirinktys „Nežinau“, „Nė vienas pateiktas atsakymas nėra teisingas“ ar „Visi atsakymai yra teisingi“, taip pat klausimai su klaidingomis prielaidomis. Tikslas – atskirti tikrą supratimą nuo nepagrįsto užtikrintumo.

Konkrečiai problemai aktualus žmogaus gebėjimas pateikti patikimą vertinimą ar vertingą sprendinį, nepriklausomai nuo jo bendro statuso ar pareigų.

Funkcinė kompetencija visada yra kontekstinė: tas pats žmogus vienoje sprendyboje gali būti labai svarbus, kitoje – periferinis. Ji gali remtis profesinėmis žiniomis, sukaupta patirtimi, specializacijos svoriu ar kitais patikimais signalais. Ši sąvoka padeda atskirti „kas yra ekspertas apskritai“ nuo „kas kompetentingas šiam klausimui“.

Skalė nuo −5 iki +5, naudojama atskiros idėjos, o ne viso projekto, autoriaus ar paraiškos vertinimui.

Teigiami balai reiškia pritarimą, neigiami – nepritarimą. Kraštutiniai −5 ir +5 galimi, bet turėtų būti naudojami tik išskirtiniais atvejais. 0 šioje skalėje nėra neutralumas: jis rezervuotas diagnostiniam atmetimui, kai idėja netinka normaliam kolektyviniam reitingavimui.

Skirtingų subjektų perspektyvų sąveika, kurioje bendras problemos supratimas susidaro ne panaikinant individualius požiūrius, o jiems vienas kitą papildant, tikslinant ir keičiant.

Kolektyvinio intelekto aplinkoje intersubjektyvumas yra sinergijos šaltinis: vieno dalyvio anoniminė idėja gali atverti aspektą, kurio kiti iki tol nematė, o jų reakcijos gali sukurti naujus sprendinius. Bendrumas čia atsiranda per sąveiką, o ne per priverstinį vienodumą.

Pretendentas, pasiekęs pakankamą žinojimo rezultatą ir įleistas šešėliniu režimu vertinti realias klasterio idėjas.

Kandidatas dar negali teikti savo sprendinių, o jo vertinimai nekeičia kolektyvinio rezultato. Jo realus vertinimo profilis naudojamas nustatyti, ar žmogus geba patikimai vertinti gyvoje sprendybos aplinkoje ir gali pereiti į sprendyvio statusą.

Platformoje apskaitomas vienetas, kurį dalyvis gali kaupti už vertingą indėlį į kolektyvinio intelekto procesą.

KI valiuta yra viena iš indėlio apskaitos ir motyvacijos priemonių greta specializacijų svorių ir galimo finansinio atlygio. Ji gali fiksuoti sukurtą vertę, tačiau nėra formalus valdžios titulas ir savaime nesuteikia teisės kontroliuoti būsimų sprendimų.

Kultūros vertinimo atveju balais apskaitomas vertingas indėlis gali būti atlyginamas bilietais į spektaklius ar koncertus, knygų kuponais. Tokia ekonominė nauda siejama su dalyvio pastanga pažinti ir nešališkai vertinti. KI valiutos apskaitos funkcija ir specializacijos svorio kompetencijos funkcija išlieka skirtingos.

Susijusios sąvokos: Socialinis atlygis · Dekomercializacija

Aiškiai suformuluotas klasterio darbo rezultatas, nusakantis, kas su paraiška ar atskiru jos klausimu turi vykti toliau.

Rezoliucijos gali numatyti tęsimą, koregavimą, finansavimą, eksperimentą, papildomas sąlygas, perdavimą kitai grupei, stabdymą ar kitą tolesnę eigą. Rezoliucija nėra nekintamas verdiktas: jei jos įgyvendinimas pateikia naujų reikšmingų duomenų, klausimas gali grįžti į naują sprendybos ciklą.

Bendros temos, srities, paraiškos ar problemos telkiama dalyvių grupė ir jos kolektyvinės sprendybos erdvė platformoje.

Klasteryje gali vienu metu ar nuosekliai veikti keli sprendybos projektai. Dalyviai gali keistis ir jungtis proceso metu, o nauji klausimai – kurti naujus projektus ar būti perduodami kitoms grupėms. Klasteris uždaromas, kai jo užduotys išspręstos, perduotos arba nebėra pagrindo tęsti darbą. Klasteris nėra nuolatinė komisija ar organizacinis padalinys.

Meno srities klasteryje žinovai gali imtis atskirų projektų, skirtų konkretiems kūriniams. Klasteris nusako bendrą veiklos lauką, o kiekvienas projektas – aiškiai apribotą nagrinėjimo užduotį. Dalyvis konkrečiame meno vertinimo projekte remiasi ir srities išmanymu, ir savo paties patirtu kūriniu.

Susijusios sąvokos: Sprendybos projektas / brainstormingas · Patirties kompetencija

Iš anksto nežinomas bendras vertinimo orientyras, išryškėjantis iš kompetentingų, svertinių ir tarpusavyje sąveikaujančių vertinimų.

Kolektyvinė išmintis nėra žinoma iš anksto ir nėra paprasta daugumos nuomonė. Dalyvio racionali strategija – ne stumti savo interesą, o kuo tiksliau numatyti, kurios idėjos po kompetentingos grupės sąveikos bus atpažintos kaip stipriausios. Tokia strategija derina individualų vertinimą su bandymu „pataikyti į kolektyvinę išmintį“.

Vertindamas dalyvis nemato iš anksto paskelbto bendro įverčio, kurį galėtų tiesiog atkartoti. Siekdamas į kolektyvinę išmintį „pataikyti“, jis pats prisideda prie jos atsiradimo: remiasi nagrinėjamu kūriniu ar problema, argumentais ir nuosekliais vertinimo principais. Atlygio taisyklės šią pažintinę pastangą sieja su asmenine dalyvio nauda.

Susijusios sąvokos: Atvirkštinė kalinio dilema

Žmonių, vienoje interaktyvioje platformoje anonimiškai teikiančių idėjas ir vertinančių vieni kitų indėlius, gebėjimas drauge sukurti problemos supratimą ar sprendinius, kurių nė vienas dalyvis neturėjo prieš sąveiką.

Kolektyvinis intelektas nėra apklausa, balsų suma, konsultacija ar atskirai susiformavusių nuomonių agregavimas. Jis atsiranda, kai vienų dalyvių idėjos keičia tai, ką kiti gali pastebėti, vertinti ir pasiūlyti, o ši sąveika generuoja naujus sprendinius, klausimus ar problemos struktūrą. Dalyvavimas tampa kolektyviniu intelektu tik tada, kai sąveika gali pakeisti bendrą rezultatą.

Šiame modelyje kūrinio ir apie jį pateiktų idėjų vertę nustato patys žmonės. Algoritmai organizuoja sąveiką, suveda dalyvių įverčius ir apskaičiuoja balus bei specializacijos svorių įtaką. Atskirai dirbančių žmonių ar DI agentų gausa savaime nesudaro tokio kolektyvinio intelekto.

Susijusios sąvokos: Objektyvizuojanti sprendyba

Grupė ar bendruomenė, kuri per organizuotą tarpusavio sąveiką geba formuoti bendrą problemos supratimą, sprendinius ir tęstinį veiksmą, neapsiribodama individualių nuomonių suma.

Miestas, mokykla, profesinė bendruomenė ar kita žmonių visuma tampa kolektyviniu subjektu ne vien todėl, kad turi daug narių. Tam reikia infrastruktūros, kurioje dalyviai gali vieni kitų idėjas matyti, vertinti, papildyti ir iš jų kurti naują bendrą rezultatą. Kolektyvinio subjekto valia nėra iš anksto duota – ji susidaro procese.

Pakankamas konkrečiam projektui aktualių dalyvių specializacijų svorių, jų įvairovės ir tarpusavio papildomumo derinys, leidžiantis pradėti kompetentingą kolektyvinį darbą.

Tai nėra paprastas žmonių skaičius. Nedidelė, bet komplementari stiprių specializacijų grupė gali turėti didesnį pažintinį potencialą negu didelė, problemai menkai tinkama minia. Pradiniame etape aktualumas gali būti vertinamas pagal DI pateiktus orientyrus, tačiau projektui vystantis reali kompetencijų struktūra gali būti tikslinama.

Pateiktos idėjos vertinimas pagal jos pagrįstumą ir reikšmę projekto klausimui, neleidžiant autoriaus statusui, asmeniniams ryšiams ar grupiniam lojalumui nulemti įverčio.

Nešališkumas nereikalauja atsisakyti asmeninės patirties ar turėti tokį patį skonį kaip kiti dalyviai. Sprendyvis gali nemėgti kūrinio ir pripažinti jo meistrystę arba mėgstamame kūrinyje pastebėti trūkumą. Jis savo simpatijos nepaverčia vieninteliu vertinimo pagrindu ir tą patį argumentų pagrįstumo reikalavimą taiko tiek bendraminčiams, tiek oponentams. Apskaitomas anonimiškumas ir atlygio taisyklės suteikia šiai nuostatai praktinę atramą.

Susijusios sąvokos: Apskaitomas anonimiškumas · Argumentuota įžvalga · Atvirkštinė kalinio dilema · Universalūs vertinimo principai

Kolektyvinė sprendyba klausimais, kuriuose vien faktinių žinių nepakanka, nes reikia derinti konkuruojančias vertybes, normas, pareigas ar moralinius principus.

Normatyvinė sprendyba nėra vertybių pakeitimas balsų dauguma. Jos užduotis – išryškinti konkuruojančias prielaidas, pasekmes ir principus, leisti skirtingoms kompetencijoms bei moralinėms perspektyvoms sąveikauti ir ieškoti sprendinio, kuris geriausiai atlaiko kolektyvinį vertinimą. Ji ypač svarbi etikos, karo, rūpesčio, švietimo ir kitose srityse, kur faktas pats savaime nepasako, kas turėtų būti daroma.

Diagnostinis kodas, reiškiantis, kad pateikta idėja netinka normaliam kolektyviniam reitingavimui ir neturėtų eikvoti bendro dėmesio.

0 gali būti skiriamas, kai idėja kartojasi, viename įraše sujungiami keli skirtingai vertintini teiginiai, ji banali, neatitinka projekto temos, yra nesuprantama arba atskleidžia idėją pateikusio sprendyvio tapatybę. −5 vis dar reiškia labai stiprų nepritarimą prasmingai ir vertinamai idėjai; 0 reiškia kitą diagnostinę kategoriją.

Meno vertinimo projekte ši anonimiškumo sąlyga taikoma idėją pateikusiam dalyviui. Analizuojamo kūrinio autoriaus vardas gali būti žinomas; vien jo paminėjimas nėra pagrindas atmesti idėją nuliniu vertinimu.

Susijusios sąvokos: Apskaitomas anonimiškumas · Argumentuota įžvalga

Sprendybos architektūra, kurioje bendras vertinimas formuojamas per argumentuotų idėjų sąveiką, jų vertinimą atsiejant nuo dalyvių statuso ir grupinio lojalumo.

Šiame modelyje dalyviai vieni kitiems lieka anonimiški, nežino visos klasterio sudėties ir vertindami nemato iš anksto paskelbto bendro įverčio. Šios sąlygos kartu su atlygiu už nešališką indėlį skirtos neleisti interesų grupėms organizuoti vertinimo savo naudai. Žinomas nagrinėjamo kūrinio autorius savaime nekliudo taikyti šios architektūros: anonimiški išlieka idėjas apie kūrinį teikiantys ir vertinantys sprendyviai.

Kūrinio bei pateiktų idėjų vertę nustato žmonės. Algoritmai suveda jų įverčius, atsižvelgia į specializacijų svorius ir apskaičiuoja balus. Objektyvizavimas leidžia bendrą rezultatą grįsti išnagrinėtomis kūrinio savybėmis ir argumentais, išsaugant dalyvių patirties bei skonio įvairovę.

Susijusios sąvokos: Specializacijos svoris · Apskaitomas anonimiškumas · Kolektyvinė išmintis · Argumentuota įžvalga · Nešališkas vertinimas · Atvirkštinė kalinio dilema

Dinamiškai besikeičianti žmonių visuma, kuri konkretaus klasterio gyvavimo metu dalyvauja nagrinėjant paraišką ar problemą.

Grupė gali pildytis naujais dalyviais, jos nariai gali dalyvauti skirtinguose projektuose, o dėl apskaitomo anonimiškumo jie neprivalo žinoti visos grupės sudėties. Uždarius klasterį grupė išsiskirsto; lieka rezultatai ir individualaus indėlio atmintis, bet ne nuolatinis komitetas.

Žinojimas ir vertinimo gebėjimas, kylantis iš tiesioginio gyvenimo su problema, paslaugos naudojimo, darbo procese ar sprendimo pasekmių patyrimo.

Pacientas gali žinoti tai, ko nemato gydymo sistemos administratorius; mokinys – tai, ko nemato mokyklos vadovas; miesto gyventojas – tai, ko neparodo bendras statistinis rodiklis. Patirties kompetencija nepakeičia techninės ar profesinės kompetencijos, bet ją papildo ir gali atskleisti problemos dimensijas, kurios kitaip liktų nematomos.

Meno vertinime tas pats sprendyvis gali būti ir srities žinovas, ir spektaklį matęs, koncertą girdėjęs ar knygą perskaitęs žmogus. Jo funkcinė ir patirties kompetencija papildo viena kitą tame pačiame projekte: dalyvis argumentuoja, kaip konkrečios meninės priemonės sukūrė patirtą poveikį, ir vertina kitų pateiktas įžvalgas.

Susijusios sąvokos: Argumentuota įžvalga · Nešališkas vertinimas

Žmonių grupė, kurios gyvenimo sąlygas, galimybes, teises, rizikas ar kasdienę patirtį reikšmingai keičia svarstomas sprendimas.

Paveikiama grupė nėra automatiškai sprendimo savininkė ir jos pozicija nėra savaime teisinga, tačiau jos patirtis yra sprendybai reikšmingas žinių šaltinis. Posthierarchinėje architektūroje svarbu sukurti kanalą, kuriuo paveikiamų žmonių žinios galėtų realiai keisti problemos formulavimą ir sprendinius, o ne likti simboline konsultacija.

Sprendimų sistemos asimetrija, kai teisė apibrėžti problemą, atrinkti reikšmingas žinias, interpretuoti faktus ir legitimuoti sprendimą priklauso nuo institucinės padėties.

Pažintinė hierarchija gali egzistuoti net tada, kai žmonės formaliai konsultuojami ar kviečiami pasisakyti. Esminis klausimas – kieno žinios realiai keičia sprendimo struktūrą. Posthierarchija siekia šią privilegiją atsieti nuo pareigų ir paskirstyti pagal aktualią kompetenciją, patirtį bei kolektyvinės sprendybos procesą.

Situacija, kai vienas asmuo, pareigybė, ekspertų grupė ar institucija praktiškai kontroliuoja problemos formulavimą, priimtinų žinių atranką ir galutinio sprendimo legitimavimą.

Pažintinis monopolis yra kraštutinė pažintinės hierarchijos forma. Jis gali išlikti net esant viešoms konsultacijoms, jei kitų dalyvių indėlis neturi realios galios pakeisti sprendimo struktūros. Posthierarchinė architektūra siekia monopolį skaidyti ne paprastu daugumos balsavimu, o kompetencijų įvairove, apskaitomu anonimiškumu, sąveika, svertiniu vertinimu ir grįžtamuoju ryšiu.

Vertinimų struktūra, kai kompetentinga grupė suskyla į dvi ar daugiau aiškiai skirtingų pozicijų.

Poliarizacija nėra automatinė projekto silpnumo ar dalyvių nesusikalbėjimo diagnozė. Ji gali rodyti gilią, dar neišspręstą problemos takoskyrą, skirtingas prielaidas ar vertybes. Tokiu atveju pati poliarizacija tampa informacija ir gali būti pagrindas naujam sprendybos projektui.

Sprendimų ir koordinavimo architektūra, kurioje teisė apibrėžti problemą, formuoti sprendimą ir daryti jam įtaką nėra automatiškai bei nuolat sutelkta vienoje pareigybėje, komisijoje ar institucijoje.

Posthierarchija nereiškia struktūros, vadovavimo ar atsakomybės panaikinimo. Ji atskiria formalų atsakingumą už vykdymą nuo pažintinio monopolio spręsti: konkrečiai problemai susidaro laikinos kompetencijų konfigūracijos, o įtaka kyla iš aktualios kompetencijos, patikimo indėlio ir kolektyvinės sąveikos. Darbui pasibaigus grupė išsiskirsto, lieka rezultatai ir indėlio atmintis, bet neturi susidaryti nuolatinis valdžios centras.

Žmogus, norintis dalyvauti klasteryje, tačiau neturintis pakankamos sistemoje užfiksuotos aktualios specializacijos istorijos, kad iš karto taptų sprendyviu.

Pretendentui DI gali generuoti klausimus iš paraiškos tematinio branduolio ir svarbios periferijos. Tikslas – ne suteikti formalų pažymėjimą, o patikrinti, ar žmogus pakankamai supranta problemų lauką, kad galėtų pereiti į kitą dalyvavimo etapą.

Principas, pagal kurį kiekvienas papildomas patikimas indėlis jau didelį specializacijos svorį padidina vis mažiau.

Prisotinimas saugo sistemą nuo naujos oligarchijos: ankstyvas dalyvavimas netampa amžina privilegija, nauji stiprūs dalyviai gali priartėti prie senųjų, o keli veteranai negali ilgainiui monopolizuoti kolektyvinio rezultato. Ilgai nebedalyvaujant ar keičiantis sričiai svoris gali mažėti.

Sprendimas konkrečią klasteryje iškilusią problemą perduoti kitai grupei, kai jai reikia iš esmės kitos specializacijų konfigūracijos.

Iškėlimą gali siūlyti dalyviai arba DI. Grupei pritarus, brainstormingas šiuo klausimu dabartiniame klasteryje uždaromas, o problema gali būti perduota kitam klasteriui arba jai gali būti kuriamas naujas. Taip viena grupė neapsimeta kompetentinga ten, kur jos pažintinis pajėgumas nepakankamas.

Kolektyvinis rodiklis, parodantis, kiek konkreti specializacija buvo svarbi konkretaus sprendybos projekto rezultatui.

Šis svoris nėra dalyvio savęs įvertinimas. Jis išryškėja iš kolektyvinio vertinimo ir leidžia susieti projekto turinį su dalyvių realiu indėliu. Kuo svarbesnė specializacija konkrečiam rezultatui, tuo didesnę reikšmę ji turi atnaujinant atitinkamus dalyvių specializacijų svorius.

Situacija, kai idėja ar sprendinys stipriai atpažįstamas keliose skirtingose specializacijų, patirties ar problemos perspektyvose.

Rezonansas padeda pastebėti idėjas, sujungiančias anksčiau atskirus problemos pjūvius. Jis nėra tas pats, kas populiarumas ar balsų dauguma: ypač svarbu, ar idėją nepriklausomai stipriai vertina skirtingų kompetencijų žmonės.

Atlygis dalyviui už indėlį, kurio vertė atsiskleidžia kolektyvinėje sąveikoje: pagrįstą įžvalgą, nešališką vertinimą ar pagalbą geriau suprasti nagrinėjamą klausimą.

Meno vertinimo atveju už vertingą indėlį sukaupti balai gali būti iškeičiami į bilietą į spektaklį ar koncertą arba į knygos kuponą. Atlygio socialinį pobūdį nusako pagrindas, už kurį dalyvis jį gauna: jo indėlis į bendrą pažinimą. Bilietas ar kuponas kartu turi piniginę vertę. Dalyvis taip gali įgyti naujos kultūrinės patirties už pastangą padėti kitiems suprasti ankstesnę, o kūrėjas gauna argumentuotą savo darbo įvertinimą.

Susijusios sąvokos: KI valiuta · Atvirkštinė kalinio dilema · Dekomercializacija · Antrosios eilės valinis siekis

Pažintinė ir praktinė kompetencijos sritis, apibūdinanti, kokio pobūdžio žinios, patirtis ar gebėjimai buvo realiai svarbūs konkrečiam sprendybos projektui.

Specializacija nėra vien diplomas, pareigybė ar profesinis titulas. Ji paprastai nėra galutinai nustatoma prieš projektą: DI pradžioje gali pateikti orientyrus, o projekto eigoje dalyviai gali siūlyti tikslesnius specializacijų aprašymus ir vertinti jų reikšmę. Taip sistema sieja kompetenciją su konkrečiu atliktu darbu, o ne su nuolatiniu statusu.

Dalyvio sukaupto patikimo indėlio konkrečioje specializacijoje rodiklis, apibūdinantis jo funkcinę kompetenciją toje srityje.

Žmogus gali turėti daug skirtingų specializacijų svorių, uždirbtų skirtinguose klasteriuose. Nauja paraiška naudoja tik jai aktualią šios istorijos dalį. Svoris auga pagal realų indėlį ir specializacijos svarbą projekte, tačiau neturi virsti nuolatiniu eksperto rangu ar valdžios titulu.

Organizuotas ir iteratyvus problemos diagnozavimo, idėjų generavimo, vertinimo, sprendinių formavimo, jų įgyvendinimo stebėsenos ir prireikus pakartotinio sprendimo procesas.

Sprendyba platesnė už balsavimą, konsultaciją ar paprastą brainstormingą. Ji apima problemos struktūros atradimą, alternatyvų kūrimą, anoniminį vertinimą, naujų klausimų atskyrimą, specializacijų išryškinimą, indėlio apskaitą, rezoliucijų formavimą ir grįžtamąjį ryšį iš įgyvendinimo. Sprendimas laikomas ne proceso pabaiga, o kito pažinimo ciklo pradžia, jei realybė pateikia naujų duomenų.

Kolektyvinėje sprendyboje žmonės vienoje platformoje anonimiškai teikia idėjas ir vertina vieni kitų indėlius. Proceso rezultatas gali būti ir argumentuotas kūrinio įvertinimas. Tokiu atveju dalyviai kartu aiškinasi, kuo kūrinys vertingas, kas jame pavyko ir kokių trūkumų galima pagrįstai įvardyti.

Susijusios sąvokos: Argumentuota įžvalga · Objektyvizuojanti sprendyba

Atskira klasterio užduotis, kurioje anonimiškai generuojamos ir vertinamos idėjos konkrečiai problemai ar klausimui spręsti.

Viename klasteryje gali veikti daug tarpusavyje susijusių projektų. Nauji projektai gali kilti iš ankstesnių rezultatų, aptiktų prieštaravimų ar trūkstamų žinių. Jei klausimui reikia iš esmės kitos specializacijų konfigūracijos, jis gali būti perduotas už esamo klasterio ribų. Kiekviena pateikiama idėja turi būti kiek įmanoma savarankiška ir atskirai įvertinama.

Meno vertinimo projektas skirtas vienam kūriniui arba aiškiai įvardytam jo aspektui. Vienos knygos personažams, siužetui ir kalbai gali būti skirti atskiri projektai, tačiau visos konkrečiame projekte pateiktos idėjos turi atsakyti į tą patį klausimą apie tą patį kūrinį. Dalyviai nekaupia viename projekte tarpusavyje nesusijusių skirtingų kūrinių vertinimų.

Susijusios sąvokos: Argumentuota įžvalga

Pilnateisis kolektyvinės sprendybos dalyvis, galintis vertinti kitų idėjas, teikti savo sprendinius ir pagal savo aktualią kompetenciją prisidėti prie kolektyvinio rezultato.

Sprendyvis neturi universalaus eksperto titulo. Jis kaupia skirtingų specializacijų svorius pagal realų indėlį ankstesniuose projektuose, todėl jo įtaka yra kontekstinė, o ne statusinė. Naujoje paraiškoje pakankamas aktualios specializacijos svoris gali leisti patekti tiesiai į sprendyvius; kitu atveju taikomas pretendento ir kandidato kelias.

Įtaka sprendimui, kylanti pirmiausia iš pareigų, titulo, rango, reputacijos ar institucinės padėties, o ne iš konkrečiai problemai aktualaus indėlio.

Posthierarchija nereiškia, kad patyrę ar patikimi žmonės netenka įtakos. Ji reikalauja, kad įtaka būtų nuolat pagrindžiama problemos kontekste. Mokytojas, vadovas, ekspertas ar institucijos vadovas gali būti svarbus dalyvis, tačiau jo pozicija neturi automatiškai paversti jo teiginio stipresniu už kitų teiginius.

Kandidato realiai pateiktas idėjos vertinimas, kurį sistema registruoja ir analizuoja, bet kol kas neįtraukia į kolektyvinio rezultato skaičiavimą.

Šešėlinis režimas leidžia tikrinti žmogaus vertinimo modelį realioje sprendyboje, nesuteikiant dar nepatvirtintam dalyviui tiesioginės įtakos bendram rezultatui. Taip kompetencija tikrinama ne vien testu, bet ir elgesiu su tikromis idėjomis.

Vertinimo orientyrai, taikomi asmenims ir grupėms nepriklausomai nuo jų statuso, priklausomybės ar vertintojo simpatijų; tarp jų – žmogaus orumo, laisvės ir gyvybės pripažinimas vertybėmis.

Kolektyvinės sprendybos modelis remiasi nuostata, kad grupinio spaudimo nevaržomi žmonės gali šiuos principus atpažinti ir nuosekliai taikyti. Dalyvis sau bei savo bendraminčiams taiko tuos pačius reikalavimus kaip kitoms grupėms. Meno vertinime ši nuostata dera su kūrybos laisve: groteskas, fikcija ar trikdantis vaizdas nagrinėjami atsižvelgiant į kūrinio kontekstą, meninių priemonių paskirtį ir poveikį. Dalyviai vertina, ką kūrinys atskleidžia ir kaip tai pasiekia; kūrinys neprivalo tapti moralinio pritarimo deklaracija.

Susijusios sąvokos: Normatyvinė sprendyba · Nešališkas vertinimas · Objektyvizuojanti sprendyba

Daugelio to paties dalyvio idėjų vertinimų seka ir struktūra, leidžianti atpažinti santykinai stabilų jo mentalinį vertinimo modelį.

Kandidato profilis neturi kopijuoti daugumos. Jis turi rodyti patikimą ryšį su kompetentingais vertinimo modeliais, ypač ten, kur egzistuoja didelį aktualios specializacijos svorį turintys sprendyviai. Individualūs nuokrypiai nėra savaime klaida: jie gali būti naujos įžvalgos šaltinis.

Rodiklis, apibendrinantis, kaip gerai pretendentas supranta nagrinėjamos paraiškos tematiką ir sprendybai reikšmingus periferinius aspektus.

Testas gali tikrinti faktines žinias, atsakymų teisingumo laipsnį, klaidingas prielaidas, technologinį realizuojamumą, kainą, rizikas, priežastinius ryšius ir kitus paraiškai svarbius aspektus. Pakankamas rezultatas leidžia pereiti į kandidato stadiją, tačiau pats savaime nesuteikia nuolatinio eksperto statuso.