POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 013

Ar rūpesčio institucija gali likti hierarchinė?

Renatos Petrauskaitės-Juodeikės straipsnio „Posthumanistiniai bestiarijai draugystei ir militarizacijos gausmai“ posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Šiuolaikinio meno institucija gali atsiverti rūpesčiui, draugystei, kitoniškumui ir bendrakūrai, tačiau jos sprendimų centras gali likti nepakitęs. Posthierarchinis lūžis prasideda ne tada, kai hierarchija pasirenka jautresnes temas, o tada, kai dalyviai įgyja realią galimybę veikti programą, atranką ir bendrų išteklių paskirstymą.

Nuo hermetiškumo prie rūpesčio

Renata Petrauskaitė-Juodeikė kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro parodas aptaria kaip institucijos kuratorinio mąstymo slinkties ženklus. Anksčiau ŠMC lydėję hermetiškumo, elitiškumo, konceptualumo ir distancijos įvaizdžiai užleidžia vietą rūpesčio, dosnumo, draugystės, kitoniškumo ir bendrabūvio temoms.

Tarptautinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ pristatoma kaip naujo ŠMC etapo pradžia. Hibridinės žmogiškų ir nežmogiškų būtybių figūros tampa posthumanistinės vaizduotės erdve, kurioje svarstomos simbiozės, tarprūšinio bendrabūvio ir simpoezės – kūrimo kartu su kitais – galimybės.

Parodos „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ ir „Sienos yra naktiniai gyvūnai“ žymi kitą pokytį: institucija, anksčiau vengusi tiesioginio politinio diskurso, vis aiškiau reaguoja į karą, militarizaciją, kolonializmą ir neregimas galios formas.

Kontekstas: meno institucija nėra neutralus konteineris

Meno institucija ne tik eksponuoja jau sukurtus darbus. Ji nustato, kas tampa matoma, apie ką kalbama, kokios patirtys pripažįstamos ir kokios ateities tampa įsivaizduojamos. Todėl kuratorinis posūkis yra daugiau nei parodų temų pasikeitimas: juo institucija iš naujo apibrėžia savo santykį su menininkais, darbuotojais, auditorijomis ir politine tikrove.

Rūpestis šiame kontekste nėra vien asmeninis geranoriškumas. Jis tampa kuratorine kategorija, nukreipta į ilgalaikius ryšius, pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo kitų. Posthumanistinis žvilgsnis kartu silpnina autonomiško žmogaus ir vienintelio autoriaus mitą: kūrinys, institucija ir pats žmogus atsiranda per santykius su kitais žmonėmis, rūšimis, medžiagomis, technologijomis ir aplinkomis.

Kur baigiasi autorės argumentas?

Posthierarchinė takoskyra: rūpestingas centras vis tiek yra centras

Petrauskaitės-Juodeikės aprašomas posūkis yra reikšmingas, tačiau pirmiausia tai – kuratorinės programos posūkis. Institucija pasirenka kalbėti apie rūpestį, bendrabūvį, marginalizuotas patirtis, karą ir neregimą galią.

Kas turi teisę nuspręsti, kad būtent šios temos, šie menininkai, šie kūriniai ir šios politinės perspektyvos reprezentuos rūpestį, atvirumą bei bendrakūrą?

Jeigu atsakymas lieka tas pats – vadovas, kuratoriai ir jų pasirinkti profesionalai, – institucija gali tapti jautresnė, atviresnė ir intelektualiai drąsesnė, tačiau jos sprendimų architektūra lieka hierarchinė. Rūpestingas centras vis tiek yra centras.

Posthumanistinis ar posthierarchinis turinys dar nesukuria posthierarchinės institucijos.

Dvi skirtingos institucijos

Auditorijos įtraukimas dar nėra galios paskirstymas

Auditorija gali būti kviečiama ateiti, liesti, klausytis, diskutuoti, dalyvauti edukacijoje ar išsakyti įspūdžius. Visa tai mažina institucinę distanciją. Tačiau žmogus vis tiek patenka į jau suprojektuotą erdvę, kurios temą, ribas, kūrinių atranką ir interpretacinį žodyną nustatė kiti.

Šią problemą simboliškai atskleidžia autorės pastebėtas prieštaravimas „Superklijų“ parodoje: ekspozicija kalba apie artumą ir naujų ryšių kūrimą, tačiau skulptūrų negalima liesti. Lankytojas kviečiamas vaizduotėje peržengti ribas, bet jam nebūtinai suteikiama galimybė paveikti ribas nustatančią sistemą.

1. Prieinamumas. Žmogui leidžiama patekti į instituciją ir suprasti jos pateikiamą turinį.
2. Įsitraukimas. Žmogus gali reaguoti, diskutuoti ir dalyvauti institucijos pasiūlytoje veikloje.
3. Institucinis veiksnumas. Žmogus gali prisidėti nustatant problemas, kuriant alternatyvas ir formuojant institucijos kryptį.

Pirmieji du lygiai gali egzistuoti ir hierarchinėje institucijoje. Posthierarchinis virsmas prasideda tik trečiajame.

Posthierarchija nėra daugumos skonis

Galios paskirstymas nereiškia, kad parodų programa turi būti sudaroma viešu balsavimu. Kultūra negali būti redukuojama į auditorijos apklausą, o meninė vertė – į populiarumo balą. Toks modelis ne panaikintų hierarchiją, bet pakeistų ją daugumos diktatu ir platforminiu reitingavimu.

Meno lauke būtinos skirtingos kompetencijos: meninė, kuratorinė, istorinė, technologinė, socialinė ir etinė. Taip pat būtinos mažumos perspektyvos, kurios iš pradžių gali būti nepopuliarios ar nesuprantamos. Todėl posthierarchija nėra kuratoriaus kompetencijos panaikinimas. Ji atskiria kompetenciją nuo monopolinės sprendimo teisės.

Kuratorius posthierarchinėje institucijoje neprarastų savo vaidmens. Tačiau jo siūloma kryptis taptų viena profesionaliai argumentuota alternatyva platesniame kolektyvinio pažinimo procese. Indėlio vertė priklausytų ne vien nuo pareigybės, bet ir nuo gebėjimo atpažinti reikšmingas problemas, vertingas menines kryptis ir kitų nepastebėtus ryšius.

Kaip galėtų veikti posthierarchinė meno institucija

ŠMC ar kita viešoji kultūros institucija galėtų turėti nuolatinę kolektyvinio intelekto aplinką. Joje dalyvautų menininkai, kuratoriai, kritikai, tyrėjai, institucijos darbuotojai, skirtingos auditorijų grupės, paveikiamos bendruomenės ir kitų aktualių sričių žinovai.

Dalyviai pirmiausia vertintų anksčiau pateiktas idėjas, o tada, jeigu turi ką naujo pridėti, pateiktų vieną aiškų, nesikartojantį ir originalų pasiūlymą. Idėjų autoriai vertinimo metu nebūtų matomi. Toks apskaitomas anonimiškumas neleistų žinomai pavardei, pareigoms ar institucinei priklausomybei tiesiogiai lemti pasiūlymo svorio.

Tokia aplinka galėtų padėti nustatyti, kokių reikšmingų kultūrinių problemų institucija nepastebi; išryškinti būsimas programines kryptis; atrasti dar nematomus kūrėjus; patikrinti, kokias perspektyvas išstumia dominuojantis pasakojimas; įvertinti alternatyvius išteklių paskirstymo modelius; atpažinti ne tik sutarimą, bet ir argumentuotą poliarizaciją.

Galutinio sprendimo nebūtina automatiškai perduoti algoritmui. Tačiau sprendimus priimanti institucija jau nebegalėtų remtis vien uždaru vidiniu svarstymu. Ji matytų struktūruotą kolektyvinio intelekto rezultatą ir turėtų viešai paaiškinti, kodėl juo remiasi arba kodėl nuo jo nukrypsta. Taip vadovų ir kuratorių atsakomybė nebūtų panaikinta – ji taptų labiau patikrinama.

Politinė pozicija ir uždaros grupės pažinimo riba

Neregima įtaka atsiranda ne tik tada, kai valstybė, rėmėjai ar tarptautiniai partneriai reikalauja pageidaujamos pozicijos. Ji veikia ir tada, kai pati institucija neatskleidžia, kaip buvo atrinktos temos, darbai ir interpretacijos.

Kuratorius gali nuoširdžiai siekti išvengti politinio konformizmo, bet vis tiek likti savo informacinėje ir moralinėje aplinkoje. Vienos perspektyvos jam atrodys savaime suprantamos, kitos – pavojingos, neaktualios ar nepakankamai šiuolaikiškos. Tai nebūtinai korupcija ar sąmoninga manipuliacija. Dažniau tai natūrali uždaros grupės pažinimo riba.

Todėl kolektyvinis intelektas reikalingas ne vien demokratiniam legitimumui. Jis reikalingas institucijos pažinimo riboms išplėsti: patikrinti, ar paroda tik patvirtina iš anksto pasirinktą politinę koordinačių sistemą; kokios argumentuotos pozicijos liko nepateiktos; ar konfliktuojančių temų sugretinimas jas praturtina, ar neutralizuoja; ar auditorijos nesutarimas kyla iš neišmanymo, ar atskleidžia realią moralinę įtampą.

Nuo kolektyvinės vaizduotės prie kolektyvinio veiksnumo

Straipsnio pabaigoje išvardijamos viltingos kryptys: megzti naujus ryšius, plėsti kolektyvinę vaizduotę, mokytis kitoniškumo, klausti, nesutikti, priešintis, įsiklausyti ir puoselėti rūpesčio praktikas. Be gebėjimo įsivaizduoti kitokią tikrovę negali atsirasti jos alternatyvos.

Tačiau kolektyvinė vaizduotė dar nėra kolektyvinis veiksnumas. Institucija gali skatinti žmones įsivaizduoti pasaulį be dominuojančių hierarchijų, bet neįsileisti jų į sprendimus dėl savo veiklos. Ji gali eksponuoti simpoezę, tačiau pati nebūti kuriama kartu su kitais.

Rūpesčio institucija tampa posthierarchinė ne tada, kai centras pradeda rūpintis kitais, o tada, kai kiti įgyja realią galimybę veikti tai, kuo rūpinamasi, kas tampa matoma ir kam skiriami bendri ištekliai.

flowchart TD
        A["Hermetiška ir distanciją palaikanti institucija"] --> B["Kuratorinis posūkis"]
        B --> C["Rūpestis, dosnumas ir kitoniškumo įtraukimas"]
        C --> D["Simpoezė: kūrimas kartu su kitais"]
        D --> E{"Kas nustato bendrakūros sąlygas?"}
        E -->|"Vadovybė ir kuratoriai"| F["Rūpestinga, bet hierarchinė institucija"]
        E -->|"Paskirstyta sprendyba"| G["Posthierarchinė institucija"]
        G --> H["Dalyviai formuluoja problemas"]
        H --> I["Kuria ir vertina alternatyvas"]
        I --> J["Veikia programą, atranką ir išteklių paskirstymą"]
        classDef conventional fill:#f3f1ec,stroke:#9b978f,color:#25261f
        classDef post fill:#fff8f4,stroke:#a93b2b,color:#25261f,stroke-width:2px
        class A,B,C,D,E,F conventional
        class G,H,I,J post